Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (25)
Nykstanti protestų kultūra Europoje: kodėl sugebame susiburti tik prieš homoseksualų eitynes?

Nykstanti protestų kultūra Europoje: kodėl sugebame susiburti tik prieš homoseksualų eitynes?

Jau kurį laiką Lietuvoje ir Europoje nerimsta kalbos apie rytoj Gedimino prospekte vyksiančias seksualinių mažumų eitynes "Už lygybę". Eitynių priešininkai grasina, kad protestuos prieš seksualines mažumas, tuo tarpu Briuselio atstovai piktinasi, kad Lietuva - homofobų šalis. Visų šių kalbų fone visi sulaikę kvapą laukia, kas bus. MyEP aiškinosi, kodėl gėjų paradas yra toks reikšmingas Lietuvai ir kodėl žmonės nesusiburia protestuoti prieš tuos dalykus, nuo kurių realiai priklauso jų gyvenimo kokybė?

Nors Europoje protestų galima matyti kasdien, pats reiškinys, vadinamas „protesto kultūra“, nyksta. Pasak literato ir visuomenininko Dariaus Pocevičiaus, dalyvavusio įvairiuose protestuose ne tik mūsų šalyje, bet ir vakarų Europoje, nykimas labai akivaizdus, nes žmonės tampa vis labiau apatiški, nebetiki, jog gali kažką pakeisti, mažėja ekonominių protestų reikšmingumas. Vis dėlto, kai kurie protestai, ypač prieš seksualines mažumas, ne tik kad neslopsta, bet kartais įgauna vis radikalesnes formas.

Nuo taikių demonstracijų iki smurto protrūkių

Seksualinių mažumų eitynės vyksta vis didesnėje dalyje Vakarų pasaulio. Jos sukelia ne tik diskusijas viešoje erdvėje, bet prieš pačius eitynių dalyvius kai kuriose šalyse vyksta protestai, neretai peraugantys į smurtą. Dažniausiai jėgos prieš seksualinių mažumų paradus griebiasi rytų Europos gyventojai, nors to pasitaiko ir kituose regionuose. Nuo 2000 iki 2010 m. homoseksualų eitynės buvo uždraustos Latvijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Moldovoje, Bulgarijoje, Makedonijoje, Serbijoje ir Lietuvoje. Rusijos ir Lenkijos atveju uždraudus minėtus renginius jie buvo surengti be leidimo. Visose šalyse draudimai panaikinti teismų sprendimais.

Piketai prieš eitynes taip pat yra dažni, ne visi jų būna taikūs. Smurto protrūkių prieš mažumų eitynes būna įvairių: dalyviai puolami prieš juos protestuojančių grupių, įžeidinėjami, apmėtomi įvairiais daiktais. Štai ES nepriklausančiose Rusijoje ir Gruzijoje eitynių dalyvius išvaikė agresyvi minia. Per susirėmimus nukentėjo dešimtys žmonių ir pareigūnų. Serbijoje per 2010 metais šioje šalyje surengtas gėjų eitynes jų priešininkams susirėmus su policija buvo sužeisti dešimtys žmonių. Juodkalnijoje pirmąjį gėjų paradą sutrikdė audringi visuomenės protestai. Smurto per paradus būna ir ES šalyse, jų buvo ir Lietuvoje, Latvijoje.

Paradoksalu, tačiau kai kurie Europos Sąjungos piliečiai, ko gero, ne visada einantys protestuoti prieš ekonomines problemas, korupciją, masiškai traukia piketuoti prieš seksualines mažumas. D. Pocevičius mano, kad tai gan keistas reiškinys, atitraukiantis visuomenę nuo svarbesnių problemų.

Protesto kultūra virto parodija?

D. Pocevičius yra dalyvavęs ar stebėjęs įvairias protesto akcijas tiek vakaruose, tiek ir Lietuvoje. Pradėdamas kalbėti apie protestus mūsų šalyje, aktyvistas pabrėžia, kad „protesto kultūros Lietuvoje nėra, o vietoj jos vyrauja tik reiškinys, kurį galima įvardinti kaip subkultūrą“.

Pasidomėjus, kodėl protestai Lietuvoje išsikvėpę, intelektualas pabrėžė, kad žmonės nusivylę, jog nieko negali pakeisti, o dėl prastos situacijos, sunkių gyvenimo sąlygų bėga į užsienį. „Sunku jaunimui. Žmonės nemano, kad gali kažką pakeisti savo šalyje, todėl vyksta svetur. Taigi, vyrauja beviltiškumas ir nusivylimas, nes žmonės negali nieko paveikti iš apačios. Kažką bandę pakeisti visuomeniniai judėjimai įstrigo, todėl visuomenė nemato būdų keisti situaciją šalyje“, – įsitikinęs D. Pocevičius, pats prisipažinęs, kad nepriteklius mato ne tik iš šalies, bet šiuo metu sunkiai verčiasi ir pats.

„Dar vienas pastebėjimas, kuris yra labai svarbus – tarsi norima nukreipti visuomenės akis nuo esminių, socialinių bei ekonominių problemų, iškeliant antraeilius, mažiau svarbius klausimus“, – pabrėžė jis. D. Pocevičiaus teigimu, tai taip pat didina problemas.

Reikia alternatyvų

D. Pocevičius pasakojo apie dalyvavimą protesto akcijose Europoje. „Teko stebėti ir dalyvauti protestuose Londone. Pastebėjau, kad ten situacija – labai panaši. Protestuoja nedidelės, marginalios grupės, o platesnio visuomenės palaikymo akcijos nesulaukia. „Visi apatiški, nes tiek vakaruose, tiek pas mus žmonės nusivylę, nes supranta, kad protestai, mitingai dažnai visiškai nedaro įtakos valdžios sprendimams. Net jei ir pavyksta pasiekti vieną ar kitą rezultatą, esminius klausimus savaip sprendžia interesų grupės valdžioje“, – sakė jis.

Visuomenininkas pripažino, kad kiek veiksmingesni yra streikai, blokados, tačiau tokios akcijos pasiteisina tik tose šalyse, kur stiprios profesinės sąjungos, didelis valstybinis sektorius. „Žinoma, streikai ar panašios pilietinės pozicijos išraiškos formos yra gerokai veiksmingesnės nei eilinis mitingas. Tada valdžia dar kažką keičia, nors, pavyzdžiui Graikijos atveju, streikai taip pat neliečia valdžios pozicijos“, – sakė D. Pocevičius.

„Manau, kad mitingai, netgi streikai – vis mažiau veiksminga socialinė priemonė ginti savo interesus. Visų pirma, nebėra darbininkų sluoksnio, nes jis tapo ne proletariatu, o prekariatu. Darbininkai išsiskaidę, dažnai keičia darbą, neprisirišę prie konkretaus sektoriaus. Organizuoti šį sluoksnį, kad jis gintų savo interesus, praktiškai beviltiška. Reikia ieškoti naujų formų.

Susipriešinimas kuriamas dirbtinai?

D. Pocevičius dalyvavo ir 2010 m. Lietuvoje vykusiose seksualinių mažumų eitynėse. Tuokart palaikęs eitynių organizatorius, šį kartą jis tvirtina abejojantis savo dalyvavimu. „Jei bus radikalesnė priešprieša eitynėms, tada, ko gero, dalyvaučiau, tačiau nemanau, kad gali kilti riaušės ar panašiai“, – įsitikinęs anarchistas.

Pasidomėjus, kodėl pasikeitė jo pozicija ir kaip tokį reiškinį jis vertina šių dienų Lietuvoje, D. Pocevičius pabrėžė, kad tokie dalykai, ko gero, yra būdas nukreipti visuomenės dėmesį nuo svarbesnių, socioekonominių problemų, iškeliant ne itin reikšmingų klausimų akcentavimą.

„Žvelgiant į kasdienį gyvenimą, tai nematau dėl to jokios problemos. Tiek savo aplinkoje, tiek ir visuomenėje žmonės susirūpinę kitais, daug svarbesniais dalykais. Atrodo, kad ažiotažas keliamas dirbtinai, net bandoma supriešinti visuomenę, ypač žiniasklaidoje tai pastebiu. Nežinau, kodėl tokia situacija, nes šios problemos ne itin ir yra Lietuvoje. Manau, Lietuva kai kuo netgi išsiskiria gerąja prasme – tarkim lyginant su Rusija, Serbija“, – sakė jis.

Paklausus, kas, jo nuomone, kelia ažiotažą dėl eitynių, D. Pocevičius pabrėžė, kad nėra sąmokslo teorijų šalininkas, tačiau mano, kad situacija naudinga politikams. „Prisiminkime Garliavos įvykius. Tai taip pat, ko gero, buvo būdas nukreipti visuomenę nuo šalies problemų“, – pabrėžė D. Pocevičius.

R. Lazutka: lietuviams trūksta solidarumo

Sociologas Romas Lazutka įsitikinęs, kad protestai yra reikalingas reiškinys, tačiau palyginti su kai kuriomis kitomis Europos šalimis, lietuviams trūksta bendruomeniškumo. „Matome, kad protestų Lietuvoje vyksta nedaug, o ir tie sulaukia nevienareikšmiškų vertinimų, lyg norima išryškinti tik smurtinius protestus. Patys lietuviai protestams yra apatiški, nori, kad už juos dalyvautų kiti arba apskritai protestuotojus kritikuoja, ypač jei iškelta problema jų neliečia“, – sakė sociologas.

„Prancūzijoje visuomenė palaiko kokį nors streiką, nors tai sukelia žmonėms nepatogumų. Išreiškiamas solidarumas su tam tikra socialine grupe, nes prancūzai žino, kad kitą kartą jiems protestuojant, kiti tautiečiai taip pat išreikš paramą. Pas mus tuo tarpu vyrauja arba pavieniai protestai, dažnai tampantys tiesiog išvykimu į užsienį, arba negausios profesinių sąjungų akcijos, nesulaukiančios masiškesnio visuomenės palaikymo“, – sakė R. Lazutka. Sociologas pabrėžė, jog lietuviai nesupranta pilietinės nuomonės reiškimo svarbos. „Žmonės kažką gali pasiekti tik bendrai, vieningai veikdami, o kol vyraus nuomonė, kad „tegul už mane protestuoja kiti, aš pažiūrėsiu“, tol jokių pokyčių nebus“, – įsitikinęs mokslininkas.

Paklaustas, ką mano apie ažiotažą dėl seksualinių mažumų eitynių, R. Lazutka teigė pastebėjęs, kad vyrauja nepaprastai didelis nuomonių skirtumas visuomenėje. „Iš vienos pusės yra palaikančių, kalbančių apie žmogaus teises. Be abejo, tai suprantama, nes žmonės neturi būti dėl to persekiojami. Tačiau priešingoje pusėje gali kilti klausimas, ar valstybėje nėra kitų, didesnių problemų. Dar žmonės bijo, kad į tai gali būti įtraukti vaikai. Priešiškumą visuomenėje iššaukia ir seksualumo demonstravimas. Tai piktina žmones, netgi heteroseksualių žmonių viešai rodomas seksualumas iššauktų pasipiktinimą, nes viešas to demonstravimas pas mus nėra priimtinas“, – sakė jis.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA