Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
<font color="#6699cc"><strong>Nuomonė.</strong></font> Ar ES išaugs iš paauglystės?

Nuomonė. Ar ES išaugs iš paauglystės?

Prieš keletą mėnesių, „Presseurop“ portale rašo politologas Philippe Perchoc, važiavau metro su Estijos diplomatu, ir kalbėjomės apie sumažėjusį entuziazmą dėl Europos, kuri anksčiau buvo utopinių vizijų žemynas, tik staiga įsiterpė tyliai pokalbio klausęsis paryžietis, sakydamas: „Europa – utopija? Grįžkite į realybę! Tai tik verslo magnatų klubas, besikraunantis turtus iš paprastų žmonių darbo“.

Tokių pokalbių nuotrupų ar trumpo žvilgtelėjimo į bet kurį stambesnį laikraštį pakanka, kad pastebėtume, jog Europa susidūrė su savęs pačios suvokimo problema, teigia P. Perchoc.

Žiniasklaida kasdien informuoja apie besitęsiančią psichologinę Europos, besistengiančios išaugti iš paauglystės, dramą. Pažvelgus iš istorinės perspektyvos, Europos politinė bendrija yra dar visiškas kūdikis. Šešiasdešimt jos gyvavimo metų neatrodo daug, prisiminus, jog, tarkime, Liudvikas XIV valdė daugiau nei septynis dešimtmečius. Ir štai dabar paauglė Europa yra sukrėsta, netikėtai suvokusi intensyvius savo fizinius pokyčius, iš mažos šešių valstybių bendrijos pavertusius ją pasaulinio masto tvariniu, kuriam reikia atlaikyti ir pasaulinę atsakomybę. Todėl ji išgyvena paaugliškos krizės etapą, kuriam būdingas jos piliečių ir Europos kūrėjų siekių išsiskyrimas.

Europa nejaukiai jaučiasi dėl savo dydžio ir nelabai pati sau patinka. Iš tiesų ji ne pati nusprendė augti, tačiau ją privertė istoriniai įvykiai ir Berlyno sienos griuvimas. Dabar Europa įsitikinusi, jog yra pernelyg didelė ir nerangi. Iš vienos pusės, ji jaučia pagundą pristabdyti šį spartų augimą. Iš kitos pusės, ji įsipainiojo į nesibaigiančius ginčus dėl naujosios Išorinių veiksmų tarnybos diplomatų skaičiaus, nors labiau vertėtų gilintis į tai, ką naujoji tarnyba turėtų nuveikti.

Deja, bet kokia diskusija apie reikalingus veiksmus netrukus pavirsta nepaliaujamais ginčais dėl išteklių. Regis, Sąjunga prarado bet kokį pasitikėjimą savimi ir savo ateities ambicijomis, apgailestauja P. Perchoc.

Tai labai liūdna, nes vienintelė Europa pati laiko save bjauria. Kitų pasaulio šalių intelektualai liaupsina europietiškąjį modelį ir kalba apie vaidmenį, kurį žemynas turėtų vaidinti pasaulyje. Tačiau vidinė Europos letargija blokuoja bet kokią pažangą, atrodo, jog ji paralyžiuota iš baimės.

Pagrindinius Europos Sąjungos variklius – solidarumą ir didesnio efektyvumo paieškas – nutildė ekonominė krizė. Iš vienos pusės, Europos vadovai Briuselyje aptaria planus, kaip padėti sunkumų kamuojamoms valstybėms narėms, iš kitos pusės, jie reikalauja, kad tokią pagalbą lydėtų sudėtingi reguliavimo mechanizmai, išsaugantys kiekvieno Europos politinio kūno organo nepriklausomybę. Tačiau jie nepastebi, kad vienam organui atsidūrus pavojuje, grėsmė kyla ir visam organizmui, įspėja P. Perchoc.

Galva (Europos Taryba) vis dar svarsto, ar derėtų įsikišti, tuo tarpu širdis (Komisija), atrodo, nustojo plakti, todėl naujų idėjų srautas, Europos gyvybę palaikantis kraujas, sustojo. Įsibėgėjus krizei, vieningoji bendrija, anksčiau garbinta kaip politinė naujovė, baigia pavirsti 27 nelaimingų, siauro akiračio individų rinkiniu.

Problematiškas Europos savęs suvokimas atsispindi ir nerangiuose jos santykiuose su kitais. Tačiau nėra jokios priežasties savęs gėdintis, o su tais, kurie beldžiasi į jos duris, Europai reikėtų elgtis kur kas drąsiau. Ne baikščiai klausti: „Kas ten?“, o tvirtai pasidomėti: „Ko jums reikia?“. Deja, naujoji Europos vadovų karta, galvojanti tik apie procedūras ir pinigines bėdas, pamiršo, jog puikiausiai įmanoma užmegzti ryšius ir su kitokiais nei mes. Vis dėlto, ar kas nors paklausė turkų, serbų ar islandų, kaip jie įsivaizduoja Europos bendriją? Kokie bus jų prioritetai, patekus į ratelį? Koks, jų manymu, bus Europos vaidmuo po 50 metų?

Šiandieną europiečiams reikia didingo projekto, netgi, sakytume, utopijos, teigia P. Perchoc. Galime rinktis iš daugybės tikslų: galėtume nešti taiką tarptautiniuose santykiuose taip, kaip atnešėme taiką į Europą, galėtume tapti vedliais darnios plėtros srityje, galėtume kurti ateities žinių ekonomiką. Tačiau, jei norime pasiekti bent vieną iš šių tikslų, pirmiausia mums reikia suaugti, rašo P. Perchoc.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA