Gyvenimas dviejose vietose iš karto turi savo kainą – tai ir laikas, ir pinigai, ir energija. Tačiau vis daugiau žmonių jį renkasi, nes, nepaisant kai kurių apribojimų, toks gyvenimo būdas turi ir nemažų privalumų. Mūsų planeta virsta vis mažesniu „pasauliniu kaimu“, tad taip gyventi darosi vis lengviau, teigia savaitraštis.

Šį reiškinį tiriantis sociologas Knutas Petzoldas pats gerai žino, kas tai yra. Jis gyvena Leipcige, bet studijas baigė Chemnice, o jo draugė tuomet gyveno ir studijavo Štutgarte. Kiekvieną mėnesį jis nukeliaudavo tūkstančius kilometrų. Galiausiai jis sėkmingai baigė studijas, kurių metu pasirinko nagrinėti „daugiavietiškumo“ fenomeną. Tai nėra naujas reiškinys, tačiau pastaruoju metu jis ėmė sparčiai plisti. „Ūkininkai, pavyzdžiui, žiemą eidavo ieškoti darbo į miestą“, - sako K. Petzoldas. - „Šiandieninis skirtumas – paralelinis abiejų gyvenimų pobūdis“.

„Iš tiesų žmonės dabar gyvena dviejose skirtingose vietose vienu metu todėl, kad tapo lengviau keliauti“, - aiškina K. Petzoldas. Be to, daugėja vadinamųjų „kelioninių darbų“. Tokį darbą dažniausiai dirba mokslininkai, verslininkai ar tarptautinių kompanijų darbuotojai, siunčiami į įvairias pasaulio šalis atlikti tam tikrų užduočių.

Skirtingi žmonės labai skirtingai vertina tokią situaciją. „Kai kurie laiko tai privilegijuotu gyvenimo būdu, tuo tarpu kiti kankinasi, taip gyvendami“, - sako sociologas. Jis atliko vyresnio amžiaus vokiečių, iš buvusios Rytų Vokietijos keliaujančių dirbti į vakarinę dalį, apklausą. „Jie savo gyvenimą laiko nenormaliu, problematišku“, - sakė jis, tuo tarpu „jaunesnės kartos lengviau atlaiko tokį gyvenimo būdą“. Kol kas informacijos apie šį reiškinį dar per mažai. Todėl K. Petzoldas renka duomenis internetinės anketos pagalba.

Kyla ir dar vienas klausimas: o kokios yra pasekmės miestui, kuriame žmonės gyvena tik dalį laiko? Jei gyventojas neturi pastovaus būsto, jis neįtraukiamas į biudžeto skaičiavimus, net jei ir naudojasi infrastruktūra. Tačiau yra ir dar rimtesnių padarinių, teigia sociologas. „Jei žmonės nesitapatina su vieta, jie jai neįsipareigoja“, - sako jis, todėl nejaučia poreikio, pavyzdžiui, kandidatuoti savivaldos rinkimuose, eiti į demonstracijas ar finansiškai prisidėti remontuojant bažnyčią.