Europos Komisiją įstatymų rinkinį, koncentruotą į atsakingo verslo vystymą, pristatė dar 2011 m., bet šių metų pradžioje Strasbūre pabrėžta, kad 2014-2020 m. laikotarpyje socialinis verslas turi tapti prioritetiniu. EK duomenimis, jau dabar daugiau nei 11 mln. ES piliečių dirba socialinėje ekonomikoje, o tai sudaro 4,5 proc. visų dirbančiųjų. 2012 m. socialinis verslas sukūrė apie 10 proc. ES BVP, o ekonominės krizės metu įrodė, kad yra kur kas atsparesnis nei tradicinis verslas.

Pavyzdžiui, Prancūzijoje kas trečias steigiamas verslas yra socialinis, o Didžiojoje Britanijoje kartu su premjero Tony Blair atėjimu tai tapo viešosios politikos diskusijų taikiniu. Tokio verslo modelio teikiama nauda ES jau seniai niekam nekelia abejonių, todėl į socialinį verslą pradedama atsigręžti ir Lietuvoje.

Socialinis verslas – tai verslas, kurio pirminė misija yra socialinis poveikis ir nauda visuomenei, t.y. opių socialinių problemų mažinimas, kai įmonė pelną naudoja socialinių tikslų įgyvendinimui, investuodama į savo verslą. Europos Komisijos dėmesys šiam verslui pabrėžia jo svarbą sprendžiant ES šalių ekonominę, socialinę ir moralinę krizę bei prisidedant prie konkurencingumo didinimo ir inovatyvių sprendimų taikymo.

Sunku įsitvirtinti

Lietuvos Ūkio ministerijos Smulkaus ir vidutinio verslo departamente dirbantis "Kurk Lietuvai" projektų vadovas Imantas Bernotas teigia, kad ruošiant socialinio verslo koncepciją reikėjo atkreipti dėmesį į tai, ką valdžia galėtų pasiūlyti socialinio verslo pradininkams.

„Pradinėje stadijoje geriausia sukurti mentorystės programas, apmokyti ir šviesti potencialius socialinius verslininkus. Jie turi išmokti, kaip išlaikyti finansinį tvarumą“, - komentuoja I. Bernotas. Socialinis verslas Lietuvoje yra pradiniame taške, todėl apie įstatymų pakeitimus dar kalbėti ankstoka, tačiau šiuo metu rengiamos koncepcijos patvirtinimas galėtų būti stiprus postūmis socialiniam verslui įgauti daugiau žinomumo visuomenėje ir politiniuose sluoksniuose. Verta pripažinti, kad Prezidentės Dalios Grybauskaitės socialinio verslo paminėjamas metiniame pranešime reiškia, kad jis gali išlipti iš utopinio suvokimo ir galiausiai tapti realybe.

2012 m. vasaros pradžioje Vilniaus gatvėse pasirodė socialinis taksi, kuriuo naudojasi neįgalieji. Dabar kiekvieną dieną šiuo taksi sostinėje važinėja apie 15-20 žmonių, o verslą ketinama plėtoti Visagine, Zarasuose ir Daugpilyje. Nacionalinio socialinės integracijos instituto programų vadovas ir socialinio taksi sumanytojas Arūnas Survila teigia, kad tai ne tik vežimo paslauga – vairuotojas visiškai pasirūpina klientu nuo jo namų durų iki reikiamo tikslo. Pastovūs klientai yra sudarę sutartis, todėl kelionės kaina siekia 3 Lt, kitiems – 15 Lt, bet iš tokių pinigų sunku išsilaikyti.

„Mes išsikėlėm uždavinį trijų metų laikotarpyje sukurti tokią kainodarą, kad paslauga atsipirktų. Kol kas verslas pelno neneša, bet, pavyzdžiui, valstybė subsidijuoja pastovius klientus. Kol kas tai yra tik eksperimentas“, - sakė A. Survila.

Nors šiuo metu projekto kūrėjai dar negauna pelno, bet naudos požiūriu, socialinio verslo produktai turi potencialo būti ypatingai gerai perkami, o tuo pačiu išspręsti socialinę problemą. Žinoma, nors tokio pobūdžio verslas neturėtų skirtis nuo tradicinio darbo pobūdžio, kol kas socialiniam verslui sunku įsitvirtinti rinkoje.

„Jeigu valstybė remtų tokį verslą, tai nebūtų papildomi pinigai iš biudžeto, bet tik geresnis jų investavimas į socialinių problemų sprendimą. Valstybinės įstaigos ne visada mato ar suranda geriausią būdą problemų sprendimui, todėl geriausia įtraukti pačius žmones“, - apie tikslingesnį valstybės išlaidų perskirstymą pasakojo I. Bernotas.

Gali pagelbėti valstybės biudžetui

Ir pati EK pripažįsta, kad nors Europos socialinio verslo tradicijos gyvuoja senai, ši rinka nėra pilnai išnaudota. Dažniausia problema – socialiniam verslui sunku atrasti finansinę paramą, nors iš tiesų, jo pradžia turėtų būti ir kaip bet kokio kito verslo pradžia – atrasti poreikį, sukurti idėją ir pritaikyti nišai. Tada nesvarbu ar tai socialinis ar tradicinis verslas – tokia veikla neš pelną.

Pavyzdžiui, Rumunijoje jau nuo 1996 m. dešimties žmonių kompanija vykdo kalbos adaptavimo neregiams veiklą. Jų klientai – beveik 90 tūkst. šalies aklųjų, kurie nori skaityti literatūrą ir žiūrėti šiuolaikinę kinematografiją. 2004 m. Prancūzijoje įsikūrė mašinų plovimo verslas, nenaudojantis vandens. Vietoje jo, į darbą priimti socialinių rizikos grupių atstovai naudoja greitai suyrančias ir žemę trešiančias medžiagas.

Pradėjusi Socialinės iniciatyvos programą EK 2014-2020 m. laikotarpyje paskirs 85 mln. eurų verslo vystymui ir palengvins priėjimą prie finansų. Žinoma, verslas be privataus kapitalo bus neįmanomas, bet žmonės ir bendruomenės iš pradžių yra skatinamos idėjų ieškoti kasdieniame gyvenime.

„Aš vis galvoju apie Lietuvoje likimo valiai paliktus senolius, kurie nusivilia visuomene, o ypač jaunąja karta. Jei atsirastų projektas, kuriame jaunimas padėtų senjorams, būtų panaikinti stereotipai, pagelbėta žmonėms, o jaunimui suteikta galimybė užsidirbti“, - vieną iš socialinio verslo idėjų apibūdina "Kurk Lietuvai" projektų vadovas Imantas Bernotas.

Kitas svarbus socialinio verslo aspektas – rizikos grupių įdarbinimas. Tai sumažina valstybės naštą mokėti socialines išmokas, o patys žmonės integruojasi į visuomenę, įgauna darbinių įgūdžių ir patirties. „Žmogus išėjęs iš kalėjimo ar atsikratęs priklausomybės vien dėl to, kad negali rasti darbo, tikriausiai grįš prie senų įpročių. Valstybė negali visiems šiems žmonėms pasiūlyti darbą, todėl tenka mokėti išmokas ir juos išlaikyti“, - komentuoja I. Bernotas. Tai yra vienas iš esminių ir EK teiginių, skatinantis valstybes atsigręžti į skatinimo programas ir pagalvoti ar nevertėtų perdėlioti strategijų, taip galiausiai nuo savęs nuimant didelę naštą.

Kaimas tapo pavyzdžiu

Pavyzdžiai Lietuvoje moko, kad esant norui – viskas įmanoma. Iš esančių socialinių verslų Lietuvoje galima matyti, kad jeigu jų būtų daugiau, bendras visuomenės pasitenkinimas galėtų būti gerokai didesnis. Mažosios Lietuvos regione Pagėgių savivaldybėje susijungusios penkios bendruomenės užaugina, surenka ir išdžiovina vaistažoles. Viskas prasidėjo Vilkyškių bendruomenei pradėjus svarstyti, kad jų bendruomenės namai turėtų būti išlaikomi ne iš valstybės lėšų, o iš paties kaimo įplaukų. 2010 m. mes pradėti vykdyti mokymai apie vaistažolių rinkimą po dviejų metų tapo ne tik šio, bet dar penkių kaimų verslu.

„Žmonės renka, džiovina, fasuoja, važiuoja po muges ir realizuoja produktus. Apie 80 proc. lėšų atiduodam labiausiai socialiai pažeidžiamiems žmonėms, vaistažolių rinkėjams – garbaus amžiaus žmonėms ir jaunuoliams, kurie yra atsidūrę socialinės rizikos grupėse. Per dieną jie gali gauti nuo 80 iki 120 lt, priklauso nuo to, kiek sugeba surinkti“, - pasakoja Vilkyškių, Ošgirių, Bitėnų, Kriokiškio ir Šukų bendruomenes sujungusio projekto „Vaistingųjų ir prieskoninių augalų verslo organizavimo galimybės“ koordinatorius Sigitas Stonys.

Jo žodžiais, šis verslas bendruomenę ne tik praturtino finansiniu aspektu, bet ir pagyvino pačius žmones. Esą tie, kurie dalyvauja vaistažolių rinkime, pasidarė labiau aktyvus, bendruomeniški, galvoja apie naujus projektus ir veiklas. „Tai tikrai išėjo į naudą tiek bendruomenėms tiek rizikos grupėse esantiems žmonėms. Taip pat kaime pradėjo plėtotis savanorystė, nes mes už darbą mugėse ir renginiuose nemokama. Žmonės patys nori dalyvauti“, - teigia S. Stonys.

Dabar kaimo verslas pamažu eina į platesnius vandenis. Be parduotuvių Tauragėje ir Kaune, planuojama vaistažoles pardavinėti Vilniuje ir Šiauliuose. „Tai darosi populiaru. Labai geras suvenyras. Ir sveikas. Gi viską renkame čia, Rambyno kalno apylinkėse“, - komentavo S. Stonys. Iš tiesų, tai tapo ne tik būdu užsidirbti, bet ir sustiprinti bendruomenę, ypač kai šiais laikais į kaimą vis sunkiau pritraukti investicijų ir sukurti naujų darbo vietų.