Turbūt niekada nesu paskyrusi viso įrašo vieno žmogaus mintims, bet šį kartą noriu taip padaryti. Šį semestrą turėjau galimybę klausytis Philippo Schmitterio paskaitų, politologo, kuris apie Europos Sąjungą (ES) rašo nuo pat jos sukūrimo laikų.

Paskutinės, apibendrinančios paskaitos metu jis apmėtė mus pasiūlymais, kaip Europos Sąjungą galima paversti labiau demokratiška, ir stebėjo mūsų reakciją. (Jau esu šiek tiek rašiusi, kad manoma, jog Europos Sąjunga kenčia nuo „demokratijos deficito“ ir ieško būdų, kaip tą problemą išspręsti).

Taigi P.Schmitterio receptas demokratijai ES: Europos Sąjungos pilietybė ir balsavimo teisė nuo mažų dienų, mažų šalių piliečiams daugiau teisių suteikiantys tiesioginiai rinkimai ar sprendimų priėmimai, visoje ES vienodas rinkimų kampanijas į Europos Parlamentą turinčios europinės partijos.

Visi jo pasiūlymai yra vienu ar kitu būdu susiję su tiesioginiais rinkimais visoje ES ar kitokiu būdu, kur piliečiai tiesiogiai galėtų daryti įtaką ES reikalams. Šiuo metu ES piliečiai tiesiogiai renka Europos Parlamento atstovus, bet tik savo šalies teritorijoje – atstovus iš savo šalies, kuriems tenka užpildyti tam tikrą kvotą Parlamente – o ne visos ES mastu. Mintis, kad ES būtų demokratiškesnė, jeigu ten būtų daugiau „tiesiogiškumo“ ir įtakos ES sprendimams nėra nauja. Tačiau kaip ją įgyvendinti. P.Schmitteris tiki, kad jo pasiūlymai padėtų.

Balsavimo teisė nuo gimimo ES teritorijoje

„Dabar pasakysiu beprotiškiausią mintį. Išplėsti Europos Sąjungos pilietybę visiems: universali pilietybė nuo gimimo momento. Jūsų balsavimo teisę naudotųsi vienas iš jūsų tėvų, kol vaikas pasiektų amžių, kada galima balsuoti“, - sakė jis. Kitaip tariant, vaikai gautų ES pilietybę, jeigu gimtų jos teritorijoje (kaip suprantu, nesvarbu, ar tokią pilietybę turėtų jų tėvai).

Šiuo metu egzistuoja ES pilietybė, bet ji yra tik kartu su nacionaline pilietybe, o tarp ES šalių taisyklės, kaip galima gauti ar suteikti tos šalies pilietybę, tvarka labai skiriasi. Viename iš savo straipsnių P.Schmitteris yra netgi prognozavęs, kad ES narės gali pradėti dalyvauti lenktynėse – paprastinti savo šalies pilietybės išdavimą, kuri kartu yra ir ES pilietybė, kad pritrauktų daugiau gyventojų iš ne ES.

Svarbiausia, jeigu jo pasiūlymas būtų įgyvendintas, suaugę, vaikų turintys asmenys Europos Sąjungoje, kol vaikai suauga, galėtų rinkimuose atiduoti daugiau nei vieną balsą.

P.Schmitterio nuomone, daugiau jaunų žmonių domėtųsi politika ES ir ateitų balsuoti. Tačiau dar svarbiau esą yra tai, kad, kadangi tėvai turėtų teisę balsuoti, tai sukeltų diskusijas ir aptarimus šeimose, skatintų susidomėjimą politika.

„Kai vaikai pasiektų tam tikrą amžių, jie pradėtų suprasti, kad „mama“ ir „papa“ už juos balsavo. Tada paklaustų, už ką balsavo ir kodėl“, - vylėsi P.Schmitteris. Manau, kad P.Schmitteris nepaėmė domėn to, kad tėvai galėtų tiesiog panaudoti galimybe balsuoti už vaikus jų neatsiklausę, o linkę parduoti savo balsus galėtų parduoti jau ne vieną, o kelis.

Profesorius siūlė visgi skirtingų ES narių piliečiams suteikti skirtingą balsų kiekį – tikslingai pažeisti „vieno balso teisės vienam piliečiui“ principą.

„Didžiausia bet kokio bandymo demokratinti ES problema yra tai, kad ES tiesiog yra per daug vokiečių. Jeigu bandytume įgyvendinti klasikinį demokratinį modelį ir vienam ES piliečiui suteiktume vieną balso teisę, tai radikaliai pakeistų dabartinę sistemą“, - teigė P.Schmitteris. Todėl jis siūlo kitą principą, kurį vadiną „proporciniu proporcingumu“: kiekvienos ES narės populiacijos logaritmas, kuris padidintų mažų šalių piliečių įtaką. Pavyzdžiui, anot jo, vienas liuksemburgietis būtų vertas 45 vokiečių.

Rinkimų kampanijos visoje ES

Vienas svarbiausių dalykų, anot jo, yra sukurti europinę partijų sistemą (šiuo metu daugiausiai vyrauja nacionalinės partijos, tik atskirų ES narių teritorijų ribose).

P.Schmitteris siūlo, kad Europos Parlamento lėšos tiesiai eitų tik europinių politinių partijų – partijų, veikiančioms ne nacionaliniu, o europiniu mastu, iškeltiems kandidatams. Tai, jo nuomone, paskatintų formuotis europinius politinius judėjimus, stiprintų jau egzistuojančius, ir rinkimuose į Europos Parlamentą dalyvautų mažiau nacionalinių partijų iškeltų kandidatų, o daugiau „europietiškai“ mąstančių. Šiuo metu Europos Parlamentas specialiai rinkimų kampanijų nefinansuoja, bet perveda lėšų europinėms partijoms bei Europos politiniams fondams. Be to, EP iš savo biudžeto vykdo bendrą informavimo kampaniją apie EP rinkimus.

P.Schmitterio įsitikinimu, šiuo metu nacionalinės partijos naudoja galimybę iškelti kandidatus į Europos Parlamentą tikslais, nebūtinai susijusiais su europine politika. Pavyzdžiui, galimybė patekti į Europos Parlamentą laikoma „kelialapiu“ išsiųsti į pensiją „nusipelniusi“ pagyvenusį politiką arba būdas atsikratyti pakyrėjusiu. Be to, kartą išrinktas į Europos Parlamentą, politikas esą pradeda tolti nuo vietinių politinių aktualijų ir tikslų, todėl „kuo europietiškesnis tampi savo mąstymu, tuo mažiau tikėtina, kad grįši“, nes partijos nebekeltų to paties kandidato.

Pasak P.Schmitterio, tokių visoje Europos Sąjungoje vykstančių rinkimų kampanijų užuomazgas netrukus jau išvysime 2014 metų Europos Parlamento rinkimuose. Artėjančiuose Europos Parlamento rinkimuose Piratų partija ketina rengti vienodą rinkimų kampaniją visose ES šalyse. Žalieji esą taip pat turi bendrumų visos ES mastu.

Parengė Vija Pakalkaitė