9 val. vakaro 37-erių Yanas tvarkingai dėlioja savo kartonines dėžes nakčiai priešais prabangią miegamojo baldų parduotuvę. Tuo pačiu metu apie tuziną asmenų aplink supasi į savo miegmaišius, pagyvenusi moteriškė rūšiuoja rūbus, į septintą dešimtį įkopęs vyras sėdi susisupęs į pūkinę antklodę ir skaito knygą. Yanas yra mėsininkas iš Lenkijos, jis norėtų dirbti šioje srityje, tačiau negali dirbti su maistu, nes yra benamis, todėl tai nebūtų higieniška. Jis valkatauja Paryžiuje jau trejus metus, kartas nuo karto laikinai dirba žemės ūkio darbus už miesto. Kol šaltis dar nėra stingdantis, jis jaučiasi neblogai, nakvodamas lauke, tačiau kai tampa šalčiau, šie žmonės nakčiai leidžiasi į požemines automobilių stovėjimo aikšteles. Metro jie nenakvoja: dėl nuolatinio triukšmo nepavyktų užmigti anksčiau 1 val. nakties, o 5 val. ryto jau ir vėl tektų prabusti. Požeminėje automobilių aikštelėje pavyksta užmigti apie 10 – 11 val. vakaro, o atsikelti 7 val. ryto.

Šalia jo 50-erių Igoris – bedarbis dailininkas ir dekoratorius iš Slovakijos, jis prisimena, kaip miegodavo biuruose, kuriuose jam tekdavo dirbti. Dabar jis tiesiog nori susirasti darbą.

Kaip rašo „The Guardian“, Paryžiaus municipalitete, kur karaliauja socialistai, o rinkimų karštinė tik didėja prieš ateinančių metų pavasarį, kai kurie pasakytų, jog Paryžiuje valkatauti daug geriau nei kur kitur, nes Prancūzijos sostinėje skiriama socialinė pagalba didelė. Tačiau praėjus ne vieneriems metams po to, kai abu, tiek kairiųjų, tiek ir dešiniųjų kandidatai į prezidentus (socialistas Lionelis Jospinas ir dešiniųjų atstovas Nicolas Sarcozy) pažadėjo, jog žmonėms niekada nebeteks valkatauti, kartoninių dėžių skaičius gatvėse tik auga. Aktyvistai įspėja, kad buvusioms Prancūzijos vyriausybėms nepavyko išspręsti ne tik benamystės problemų, bet ir platesnės apgyvendinimo krizės. Prancūzijos nacionalinis statistikos biuras įspėja, kad benamystė Prancūzijoje 2001 – 2012 m. padidėjo 50 proc., taip pat padidėjo ir valkataujančių užsieniečių ir moterų skaičius. Iš viso šių metų pradžioje visoje Prancūzijoje suskaičiuota 141 500 benamių, tačiau labdaros organizacijos prie šio skaičiaus linkusios pridėti dar šimtus tūkstančių asmenų, kurie patenka į rizikos grupę ar yra atsidūrę nepatikimoje gyvenamojo būsto situacijoje.

„Paryžius – nepaprastai tolerantiškas miestas, siūlantis nemažai pagalbos ir socialinės apsaugos. Paryžius turbūt gali būti pavadintas Europos Sąjungos (ES) didmiesčiu, skiriančiu daugiausiai lėšų visuomeninei prieglobsčio suteikimo ir kitų panašių klausimų sprendimo politikai“, - pasakoja sociologas Julienas Damonas iš Sciences Po universiteto. Jo nuomone, benamystė Prancūzijoje nėra labai smerkiama.

„Londone žmonės negali visą dieną būti toje pačioje vietoje, tuo tarpu Paryžiuje tai yra įmanoma, nes valkatavimas nėra kriminalizuojamas“, - pridūrė J. Damonas. Paryžiuje benamystė toleruojama turbūt labiau ne Londone ar Berlyne, tačiau tai nereiškia, kad buvusios valdžios šią problemą išsprendė.

Apklausos rodo, jog prancūzai užjaučia benamius. ES tyrimų duomenimis, prancūzų tauta vertina benamius kaip finansinės krizės, nedarbo bei apgyvendinimo krizės pasekmę, o ne kaltina pačius benamius dėl narkotikų ar alkoholio vartojimo. 2009 m. atliktos apklausos rezultatai rodo, jog 56 proc. prancūzų jaučia, kad vieną dieną ir patys gali atsidurti šių nelaimėlių vietoje, o 75 proc. apklaustųjų jaučia „solidarumą“ benamiams.

Pastarąjį dešimtmetį Paryžiuje vyksta protestai, pavyzdžiui, organizuojami palapinių miesteliai, tokiu būdu norima atkreipti dėmesį į benamių padėtį.