Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
Graikijos meteorai

Meteorai – „kabantys ore“ vienuolynai

Pavasarį Graikijoje švenčiama Šv. Georgo diena. Kalambakos mieste ji minima ypatingai: vietiniai jaunuoliai kopia lynais į 90 laipsnių statumo uolą, kad įvykdytų kasmetinį ritualą – kelių šimtų metrų aukštyje esančiose ertmėse pakabintų margaspalves skaras. Vienoje iš tokių gamtos suformuotų ertmių galima pamatyti kažkada buvusio pastato likučius. Šių uolų viduje dar IX amžiuje apsigyvendavo ramybės ir maldų ištroškę atsiskyrėliai. Dabar ten liko tik ištisus metus plevėsuojanti skarų juosta. Mus vežęs vietinis irgi nustebo: „O, kaip gražu. Šiandien skaros kaip ką tik pakabintos!“ Tai vienas iš pirmųjų lietuvio akiai neįprastų vaizdų, pasitikusių mus kelyje iš Kalambakos miesto link šventųjų Meteorų vienuolynų.

Meteorai – vieni iš didžiausių ir svarbiausių ortodoksų vienuolynų Graikijoje

Šiaurinėje Tesalonikų lygumos dalyje, tarp Pindo ir Chasia kalnų, stūkso didingos uolos. Šis akmenų miestas yra vienas įspūdingiausių geologinių fenomenų mūsų planetoje. Tyrinėtojai teigia, kad šių milžiniškų uolų kilmė yra kažkada buvusio Tesalonikų ežero dugnas. Ežerui nuslūgus viršutinis uolienų sluoksnis, veikiamas žemės drebėjimų, erozijos ir vėjo, nusigludino. Dėl to maždaug  prieš 60 milijonų metų iškilo didžiulės, daugiau nei 400 metrų aukščio, uolos. Akmenys gigantai  primena per amžius miegančius sargybinius, budinčius prie Kalambakos ir Kastrakio miestų.

Dievas leido, kad šių stačių šlaitų viršūnės taptų prieglobsčiu pamaldiems atsiskyrėliams. Pirmųjų vienuolių, dar IX a., apsigyvenusių kalnuose ir uolų plyšiuose, atsiradimas  apipintas legendomis ir padavimais. Viena istorija pasakoja, kad pirmas vienuolis ne įkopė į viršūnę, o buvo erelio nuskraidintas. Gal dėl to vienuolynų pastatai dažnai sulyginami su medžių viršūnėse suregztais paukščių lizdais.

Graikijos meteorai
Graikijos meteorai

Prieš atsikraustant vienuoliams uolų viršūnės buvo nepasiekiamos nei paprastiems pasauliečiams , nei vėliau Meteorus užimti norėjusiems osmanams. Pirmieji atsiskyrėliai gyveno ant skirtingų kalvų ir laiką leido vienumoje. Savo celes palikdavo tik sekmadieniais, kai buvo privalu visiems Dievo tarnams kartu melstis nedidelėje Mergelės Marijos koplyčioje. Ši koplyčia yra išlikusi iki šių dienų ir stovi  žemiau Šv. Nikolo Anapafso vienuolyno.

Uolų statumas garantuodavo apsaugą nuo bet kokių nepageidautinų svečių.  Tik vienuoliai žinojo savo pačių išmintus takus ir būdus, kaip pakilti iki viršaus. Vienas iš būdų – virve užtempti krepšį su maistu, žmonėmis ir netgi statybos priemonėmis. Keliai, takeliai, tilteliai ir laiptukai buvo pradėti statyti tik  XX amžiaus pradžioje. Tokie „keltuvai“, tik su kiek patobulintu mechanizmu, dar ir dabar naudojami sunkesniems daiktams užsikelti. Tokiais „keltuvais“ XIV amžiuje ir buvo pastatyti nepaprasto sudėtingumo architektūriniai kūriniai, dažnai vadinami aštuntuoju pasaulio stebuklu.

Meteorai iš vidaus

Vieni  vienuolynai buvo statomi mažyčiai, kiti priminė mažus miestukus. Jie buvo tipiškas ortodoksų architektūros pavyzdys: vienuolynas turėjo koplyčią ir valgyklą, centrinį kiemą, apsuptą celėmis ir apsaugotą nuo vėjo. Patalpų sienos buvo išpieštos šventųjų paveikslais, religiniais motyvais, freskomis. Daugiausia meno kūrinių išliko iš  XVI amžiaus – Meteorų aukso amžiaus. Tada veikė net  24 vienuolynai, o dabar tik šeši vienuolynai yra išsaugoti ir apgyvendinti: Varlami vienuolynas, Šv. Stepono vienuolynas , Šv. Nikolo Anapafso vienuolynas, Rousano vienuolynas , Šv. Trejybės vienuolynas, Didžiojo Meteoro vienuolynas. Meteorų vardas šioms šventoms uoloms buvo duotas XIV a. ir reiškia „kabantis ore“.  Dėl savo religinės, istorinės, architektūrinės ir geologinės reikšmės šios uolos yra įtrauktos į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, o nuo 1995 metų ši vieta yra šventa ir pagal vietos įstatymus.

Graikijos meteorai
Graikijos meteorai

Yra penki vyrų ir vienas moterų vienuolynas. Šiuo metu viename vienuolyne gyvena ne daugiau kaip trylika vienuolių. Pabuvojome moterų, Šv. Stepono vienuolyne. Tai vienas vienuolynų, kurį pasiekėme ne kopdami laiptais, bet pereidami siaurą tiltuką. Tai ypač aktualu, jei nori visus vienuolynus aplankyti iš karto ir nesi iš tos turistų grupės, kuri visur vežiojama autobusu.  Gaila, kad nepavyko nusipirkti seserų gaminamų smilkalų, apie kuriuos buvau girdėjusi Kalambakoje ir svajojau važiuodama į Meteorus. Vietiniai papasakojo, kad ši didelė ir aktyvi seserų bendruomenė užsiima turtinga dvasine ir labdaringa veikla, o jų gaminamiems smilkalams negali prilygti jokie kiti.

Vienuolių gyvenamosios patalpos griežtai atskirtos nuo turistams skirtų patalpų. O kaipgi, juk turistų, ypač šiltuoju metų laiku, čia pilna. Visiems, norintiems įžengti į vienuolyną, galioja bendros aprangos taisyklės: ilgos kelnės arba sijonai, ilgos rankovės, jokių iškirpčių. Aš mūvėjau ilgas kelnes, bet prie įėjimo buvau paprašyta užsijuosti dar ilgą skarą – sijoną.
Per savo neilgą viešnagę (pusantros dienos) pamatėme keturis iš šešių vienuolynų. Du iš jų apžiūrėjome iš vidaus (jau minėtąjį Šv. Stepono bei Didžiojo Meteoro vienuolyną). Pamatėme vyno gaminimo fabrikėlį, senovinę virtuvę, žmonių kaukolėmis „papuoštas“ lentynas (nesužinojau šios ekspozicijos reikšmės), nepaprasto mažumo maldos celes, daugybę piešinių ant pastato vidaus sienų ir kruopščiai išpuoselėtus gėlynus.

Didžiuosiuose vienuolynuose yra maži muziejai, kuriuose eksponuojami senoviniai dokumentai, tradiciniai graikų darbužiai, fotografijos iš Balkanų karo, pašto ženklai, ginklai, Šventojo Rašto kopijos ir kt. Yra ir suvenyrų  parduotuvių, kuriose galima įsigyti įvairių „autentiškų“ dokumentų su vienuolyno antspaudu ar nuo „blogos akies“ apsaugančių mėlyno stiklo akių. Norint patekti į vieną ar kitą salę, netgi ne sezono metu nedidelė spūstis. Gaila, bet  susidaro įspūdis, kad turistai yra paveržę Meteorus iš teisėtų savininkų. Ši vieta nebeatlieka savo pirminės funkcijos – būti tarpininke tarp dangaus ir žemės, o yra tapusi muziejumi po atviru dangumi.

Įkvėpimo šaltinis ir filmavimo aikštelė

Jau 600 metų šie šeši vienuolynai kaip žvakės šviečia ant stačių uolų, saugomi Dievo ir atsidavusių vienuolių. Iš kitų vienuolynų likę tik griuvėsiai arba nelikę nieko. Bet tarp kalvų tvyro jausmas, kad tai šventa, sakralinė vieta, kurios kiekviena uola ir akmenėlis Dievo yra palaiminti.
Čia atsiskyrėliai, nuvarginti pasaulietiško gyvenimo, kažkados rasdavo patį idealiausią prieglobstį  asketiškam gyvenimui ir ramybei, tikintieji vis dar išvysta idealiausią žmogaus ir gamtos „bendradarbiavimo“ pavyzdį, turistai padaro daug gražių fotokadrų, o Dž. Bondo kūrėjai 1981metais Meteoruose rado jų filmui tinkančią filmavimo aikštelę, įkvėpimo ieškojo ir grupė „Linkink Park“, po apsilankymo čia savo albumą pavadinusi „Meteora“. Pastaruoju laiku atsiranda dar naujų Meteorų gerbėjų: adrenalino ištroškę uolų alpinistai  ieško ekstremalių pojūčių, kopdami į dviejų, trijų ar netgi  aštuonių balų sudėtingumo skardžius.

Meteorai – „kabantys ore“ vienuolynai

O ką radome Meteoruose mes – Eglė ir Aurimas? Daugiau negu tikėjomės. Dardėdami traukiniu iš Atėnų link Kalambakos baiminomės, kad iš viso nepasieksime kelionės tikslo, nes traukinių sistema nepasirodė tobula. Oras irgi nenuteikė optimistiškai. Kelionėje skaičiau apie graikų miškų ir upių nimfas – Driadę ir Naiadę, bet per traukinio langą nematėme nei miškų, nei upių, tik plynus laukus su kartkartėmis pralenkiamais vienkiemiais.

Galiausiai Tesalonikų lygumos peizažą sugriovė išdidūs ir impozantiški akmenys gigantai. Kalambakos miesto pastatai atrodė kaip maži trupiniukai šių uolų papėdėje.

Buvome dėkingi darganai, kad galėjome apžiūrėti Meteorų vienuolynus iš vidaus be didelių spūsčių. O išaušus kitai dienai negalėjome išvažiuoti iš Kalambakos, dar kartą nepasimeldę tarp Meteorų. Juk buvo tokia graži ir saulėta diena! Turistinių autobusų irgi buvo kur kas daugiau. Vienas iš jų mus pavežė, bet išlipus į turistų srautą neįtraukė. Su Aurimu nusprendėme, kad norime tik PABŪTI ČIA. Pabūti ir pajusti tą šventos vietos dvasią.
Atsisėdome ant paprasto akmens, žvelgėme į tolumoje matomus vienuolynus ir bandėme įsivaizduoti, kiek daug šiose vietose melstasi…

Pritariu išgirstam palyginimui: stačių uolų viršūnėse stūksantys vienuolynai atrodo kaip salos, plūduriuojančios nebūties jūroje. Mes norėjome truputį paplaukioti toje jūroje, suprasti, kokios mažytės milžiniško organizmo dalelės esame. Nepakartojamas ir neaprašomas jausmas. Vienuoliai  šiose viršukalnėse rado „laiptus“ į rojų, o mes – laimę prie jų prisiliesti.

Su šiuo rašiniu autorė dalyvauja konkurse "Mano įspūdžiai ES"

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA