O manęs laukė puiki organizacija, nuostabūs ir draugiški žmonės, labiausiai atsipalaidavę užsienio studentai , jokio biurokratizmo, atviras bendravimas, aiškūs reikalavimai, tinkamai sudėlioti akcentai, kelionės, įspūdžiai ir t.t.
Taip vardinti galima be galo, o svarbiausia – jokių nemalonių dalykų. Gyvenau šalyje, kur prekybos centrų praktiškai nėra, rūbai vien tik sportinio stiliaus, visi gyvena alumi, daržovės pigesnės už makaronus, o jei netyčia užtikai asmenį nekalbantį jokia tau suprantama kalba – jis tave gražiai paima už rankutės, suranda ką nors, kas kalba, ir įsitikina, kad tas žmogus gali tau padėti.
Aš džiaugiausi, kad gyvename Europos Sąjungoje, juk kitaip vargiai galėčiau dabar čia mokytis. Dar labiau apsidžiaugiau, kai netikėtai sumąstėme savaitgaliui nulėkti į Berlyną. Jokių kliūčių – išsinuomoji Škodą ir leki. Ten apsistojom pas prancūzę, vaikščiojom po parką vedini belgo, pusryčiavom su tikru berlyniečiu, ėjom į vakarėlį pas šveicarą ir šokom su airiu. Internacionalizmas „veža“. Kitą savaitę važiavau aplankyti draugės į Bratislavą – jokių kliūčių, tik nusipirk bilietą ir tu jau čia.
Ir dabar turiu kvietimą aplankyti Portugaliją, Italiją, Prancūziją ir dar kartą nuvykti į Slovakiją. Ir argi nenuostabu, kad tam tereikia truputį pinigų ir šiek tiek laiko?
Mano įspūdžiai apie Europos Sąjungą? Jokių ribų – tik galimybės.