Tačiau su nekantrumu laukiau šios kelionės. Juk tai pirmoji mano kelionė į užsienį ir pirmoji lėktuvu. O dar į nuostabiąją Italiją. Visi puikiai žinome apie jos architektūrinį paveldą.

Taigi kelionė lėktuvu pavyko sklandžiai ir po 2,5 val saugiai leidomės Fiumičino oro uoste. Ir prasidėjo mano nuotykiai šioje šalyje.

Oro uosto didybė pribloškė jau vos išlipus iš lėktuvo, galėjau tik numanyti, kaip priblokš pati Roma. Be abejo, visi esame girdėję, kad italams patinka šviesiaplaukės. Ir, žinokit, patvirtinsiu – tai tikrų tikriausia tiesa. Kadangi pati esu šviesiaplaukė, jau prie pasų tikrinimo kontrolės buvau užlaikyta kiek ilgiau ir pakalbinta malonaus pareigūno.

Tuo tarpu mano bendrakeleivės būdamos juodaplaukėmis praėjo kuo ramiausia ir krizeno belaukdamos manęs. Taigi mano pirmasis pasų tikrinimas svečioje šalyje praėjo ganėtinai linksmai. Beje, kad patikrintų pasus reikėjo atstovėti gana nemenką eilutę, kadangi didžioje dalis žmonių skridusių lėktuvu buvo ES piliečiai. Tada su pavydu žiūrėjau kaip greitai mažėja ne ES piliečių eilė.

Taigi, užtrukusios dar mažiausiai pusvalandį kol susiradome bagažą, leidomės į Romos miesto širdį. O pasirodo ta širdis ne taip ir arti. Teko važiuoti traukiniu dar apie valandą ir nemažai eurų susimokėjus. Beje, kas mane pradžiugino, kad Italija yra euro zonos narė – tikrai paprasta buvo atsiskaitinėti už prekes bei paslaugas eurais.

Lenkiška nuoma

Galų gale susiradome savo viešbutuką ir pasidėjusios lagaminus galėjom atsipūsti. Beje, viešbutuko savininkė Edita yra lenkė, ištekėjusi už italo. Labai maloni šeimyna. O kadangi viena iš mano bendrakeleivių mokėjo lenkiškai, tai solidarumo dėka kambarius išsinuomojome truputį pigiau.

Edita mums davė ir tikrai labai aiškius ir suprantamus žemėlapius su žymiausiomis Romos vietomis, tad dar tą pačią dieną leidomės į gatveles pasižvalgyti. Be abejo ir vėl susidūriau su „problema“ – tai yra mano šviesūs plaukai. Gatvėje mane visi kalbino ir sveikinosi. Prisipažinsiu, dėmesiu nelepintai lietuvaitei buvo malonu sulaukti dėmesio.

Tiesa, nepaminėjau, kad apsistojusi buvau netoli Termini traukinių stoties. Tai tikrai strategiškai gera vieta, nes visada būdavo patogu grįžti į viešbutį ir jei truputį pasiklysdavom, tereikėdavo pasakyti „Termini“ ir visi puikiai nurodydavo kelią.

Beje, jei jau užsiminiau apie kalbas, ES yra 23 oficialios kalbos, tačiau neoficialiai daugiausia yra naudojama anglų ir prancūzų, tačiau buvau truputį nusivylusi italų anglų kalbos žiniomis. Oficialūs pareigūnai, be abejo, šnekėjo angliškai, tačiau paprasti miestiečiai itin sunkiai. Ir kaip mums pravertė italų žodynėlis! Kadangi rizika pasiklysti svetimoje šalyje visada išlieka, pradėjome mokytis itališkus žodžius, tokius kaip: kairė, dešinė, tiesiai ir t.t. 

Eismas, maistas ir architektūra

Paminėsiu keletą įdomesnių detalių, kuo būtent Italijos sostinė Roma man patiko. Taigi, pirmasis dalykas – tai eismas. Be to, kad Roma pasirodė motorolerių ir „Smart“ automobiliukų rojus, buvau pasibaisėjusi eismo taisyklėmis, kurių ten praktiškai nepaisoma. Pėstieji gatvę kerta kada nori. Nors jei lauksi, kad kas sustotų tave praleisti, gali prastovėti ir visą dieną. Tad eini per gatvę ir tikiesi, kad tave praleis.

Kitas mano pastebėjimas, tai maistas. Tokių produktų tikrai nerasi Lietuvoje ar kitoje šalyje. Jie tikrai vertina savo kavą, makaronus, vynus. Lentynos nukrautos daugiausia jų produkcija. To ką valgiau Lietuvoje, neteko Romoje sutikti. Ir, tiesa, turėčiau pasakyti, kad jų maistas nelabai įtiko mano skoniui. Italai mažai naudoja prieskonių ir jiems nuodėmė picai ar makaronams naudoti pomidorų padažą.. Tiesa, tobulesnės picos ar kavos tikriausia neteks ragauti. Beje, jiems nelabai suprantamas ir mūsų juodos kavos gėrimas, tuo labiau iš didelių puodelių. Vadina jie tai amerikietiška kava. Na, bet užteks apie maistą.

Be abejo, didžiausią įspūdį paliko tos siauros gatvelės ir jaukiai jose paslėpti architektūriniai šedevrai. Gali klaidžioti aplink pastatą ir jo net nerasti. Bet kai randi, negali atsistebėti jų didingumu ir grožiu, bei suvokti, kiek metų ir vargo prireikė pastatyti tokiems milžinams.

Visos bažnyčios, monumentai ir kiti įžymieji pastatai negalėjo nustelbti vieno – tai Šv. Petro Bazilikos Vatikane. Net neįmanoma aprašyti ten sklindančios auros. Ta didybė užburia kiekvieną ten pabuvojusį. Ir tikrai įdomu pasidarė, juk Vatikanas atskira valstybė, tačiau tiksliai išskirtos informacijos, ar jis priklauso ES, neradau. Suprantama, jis Italijos teritorijoje, todėl tikriausiai yra viena iš ES narių.

Trevio fontanas

Taigi, septynios dienos pralėkė tikrai greitai. Įstengiau apžiūrėti daugelį paminklų, bažnyčių ar kitų architektūrinių stebuklų (beje, viskas aplankiau pėsčiomis, tik į Vatikaną nuvykau viešuoju transportu), tačiau tikrai rasčiau ką dar aplankyti ten sugrįžus. Beje, sakoma, jei įmeti monetą į garsųjį Trevio fontaną, būtinai dar ten sugrįši. Tikiuosi, kad taip ir bus.

16.00 lėktuvas pakyla iš Fiumičino oro uosto link Lietuvos. Praleidusi keletą valandų oro uoste ir dar valandą prie išvykimo vartų (buvo nesklandumų) ramiai atsipalaiduoju lėktuvo sėdynėje ir jau nebebijodama skrydžio gėriuosi tolstančios Italijos kontūrais. O jie tikrai primena Italiją. Pažadu sau dar ten sugrįžti. Juk dar tiek miestų liko neaplankytų ir prisimenant italų svetingumą, pažadu, tikrai grįšiu.

O Lietuva pasitinka pūga ir šalčiais. Brrrr. Juk tik ką tik lepinausi kaitria pavasarine Italijos saulute.


Autorė su šiuo rašiniu dalyvauja konkurse "Mano įspūdžiai ES"