Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (283)
Lietuvybė pasmerkta išnykti?

Lietuvybė pasmerkta išnykti?

Pirmąją šių metų dieną devynios Vakarų Europos valstybės – D. Britanija, Austrija, Belgija, Prancūzija, Vokietija, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai ir Ispanija – atvėrė savo darbo rinką milijonams potencialių darbuotojų iš skurdžiausių ES valstybių Rumunijos ir Bulgarijos. Tačiau išskėstomis rankomis turtingosios ES valstybės, o ypač Didžioji Britanija, “vargšų giminaičių” nelaukė: valdantieji ėmėsi visų teisiškai galimų priemonių, kad būtų užkirstas kelias į šią šalį atvyksiantiems potencialiems socialinių pašalpų prašytojams. Tiesa, kol kas, praėjus kiek daugiau nei mėnesiui, pesimistinės prognozės, numačiusios D. Britaniją užplūstančią geresnio gyvenimo ieškotojų bangą iš Rumunijos ir Bulgarijos, nepasitvirtino.

Taigi dabar, pirminėms aistroms kiek atslūgus, pabandykime išsiaiškinti, kokios priežastys lemia tokį priešiškumą naujiesiems darbo migrantams, kaip Rumunijos ir Bulgarijos įsiliejimas pakeis Europos veidą bei kokia ateitis laukia lietuvių joje.

Pragmatizmą gali nustelbti prietarai

Migraciją tyrinėjantis sociologas, VDU podoktorantūros mokslininkas stažuotojas Liutauras Labanauskas išskyrė penkis požiūrio į migraciją aspektus: pragmatizmą, altruizmą, prietarus, populizmą ir demokratiją. Pasak jo, žvelgiant iš pragmatinės pusės, vertinama, ar imigrantai duos kokios nors naudos, ar prisidės prie BVP kūrimo, o gal kaip tik priešingai – bus tik pašalpų turistai ir apsunkins šalies socialinę sistemą.

Altruistinis požiūris į migraciją remiasi teise į laisvą asmenų judėjimą Europos Sąjungoje tarp turtingų ir vargingesnių valstybių tikintis, kad po kažkiek laiko dėl šio judėjimo skirtumai tarp šalių turtingumo išnyks. Todėl imigrantai yra laukiami ir stengiamasi užtikrinti legalią migraciją bei vienodas darbo ir užmokesčio sąlygas tiek vietiniams, tiek ir atvykėliams.

Žvelgiant į migraciją iš demokratijos perspektyvos, pasak sociologo, reikia pažymėti, kad migracija naudinga ir tai šaliai, iš kurios išvykstama. „Emigracija naudinga net ir tai šaliai, iš kurios išvažiuojama. Yra tokių tyrimų, kurie rodo, kad jei asmuo iš mažiau demokratiškos valstybės išvažiuoja į liberalesnę ir labiau demokratišką ekonomiką, jis grįžęs būna linkęs balsuoti už liberalesnes proeuropietiškas partijas ir proeuropietiškus tikslus siūlančias programas, taip prisidėdamas prie savo kilmės šalies demokratizacijos,“ - aiškino akademikas.

Populizmas, pasak jo, neišvengiamai susijęs su prietarais. D. Britanijos atveju vienas populiaresnių įsitikinimų yra, kad šią šalį plūste užplūs romai iš Rumunijos ir Bulgarijos. Įvairios populistinės partijos naudojasi įsišaknijusiais prietarais siekdamos tam tikrų interesų. „Dabar diskusija dėl imigracijos vyksta dviem lygiais: iš vienos pusės, matome diskusijas paremta skaičiavimais, statistika ir faktais, bet iš kitos pusės matome dešiniuosius labiau į populizmą linkusius politikus besiremiančius prietarais ir bandančius įžvelgti dideles grėsmes“, - vardino akademikas.

Britai – bulvarinės spaudos įkaitai

Būtent populizmą kaip vieną pagrindinių varomųjų priešiškumo imigrantams jėgų D. Britanijoje pabrėžė ir Berno universiteto (Šveicarija) Sociologijos instituto vadovas Christianas Joppke, tyrinėjantis migracijos ir pilietybės politiką Europos Sąjungos mastu. Pasak jo, D. Britanijos atvejis apskritai yra išskirtinis Europos Sąjungoje, kadangi kitos valstybės į atsiveriančias darbo rinkos sienas reagavo ramiai ir daugmaž teigiamai. Jis atkreipė dėmesį į bulvarinės spaudos populiarumą šioje šalyje: būtent iš šios spaudos puslapių gyventojus pasiekia populizmo bangos, o tada valdantiesiems politikams nelieka nieko kito, kaip tik atitinkamai reaguoti į nepasitenkinimą imigrantais kylantį iš gyventojų būtent dėl to, ką perskaito bulvarinėje spaudoje.

Ch. Joppke taip pat pridėjo, kad D. Britanija turi unikalią patirtį su imigrantais iš Lenkijos: esą 2004-aisiais buvo spėjama, kad iš naujųjų ES valstybių į JK dirbti atvyks vos keli tūkstančiai, bet vietoje to atvyko keli šimtai tūkstančių, jei ne dar daugiau. „Būtent šis faktas yra įsitvirtinęs britų pasąmonėje ir dėl antrojo lenkų tvano baimės pamirštama, kad iš esmės lenkų atvykimas Britanijai atnešė teigiamų pasekmių, nes atvyko daug jaunų ir išsilavinusių asmenų. Bet populizmas verčia žmones kalbėti priešingai“, - aiškino Berno universiteto mokslininkas.

Daugiakultūriškumas taps ne politika, o kasdienybe

Rumunams ir bulgarams tapus pilnateisiais ES piliečiais, nuo šiol apribojimai, susiję su darbu kai kuriose ES valstybėse, taikomi tik Kroatijos piliečiams, visi kiti ES piliečiai gali mėgautis viena pagrindinių ES teisių – teise į laisvą judėjimą. Tuo pačiu mažėja ir atskirtis tarp vadinamųjų senųjų ir naujųjų ES valstybių narių. Tai pabrėžė ir L. Labanauskas: pasak jo, skirstymas į senąsias ir naująsias ES valstybes pamažu nyksta iš mokslinio, politinio ar net žiniasklaidos žargono, o jei dabartinės stiprios integracijos ir vienijimosi tendencijos nepakis, tai riba tarp senųjų ir naujųjų valstybių esą gali ir visai išnykti.

Ši nykstanti riba tarp senųjų ir naujųjų ES valstybių be jokios abejonės prisideda ir prie nuolatinio tautų ir kultūrų maišymosi. Vakarų Europa savo marga sudėtimi mažai kuo atsilieka nuo tautų katilu anksčiau tituluotų Jungtinių Amerikos Valstijų. Ir nors Vokietijos vadovė Angela Merkel jau prieš kelis metus pareiškė, kad „daugiakultūriškumas Europoje žlugo“, Christiano Joppke teigimu, daugiakultūriškumas yra vienintelis galimas Europos ateities kelias, kuriam nėra jokios alternatyvos.

„Visų pirma, daugiakultūriškumas nėra vien tik skirtingos etninės grupės, bet ir skirtingos seksualinės orientacijos ir taip toliau – viskas, kas suteikia įvairovės,“ - apibrėžimą patikslino sociologijos mokslų daktaras.

Tačiau pasak jo, pastaruoju metu yra ir šiokių tokių pokyčių – valstybės nebėra taip pasiryžusios užtikrinti bendrą įvairių kultūrų egzistavimą politinėmis priemonėmis bei įstatymais, kaip buvo anksčiau. Esą dabar dominuojanti idėja yra ta, kad valstybė neturi kištis ir finansiškai užtikrinti, kad viena ar kita grupė žmonių sugebės išsaugoti savo tapatybę.

„Tačiau visos europietiškos valstybės yra įtvirtinusios liberalias konstitucijas, kuriomis saugoma kalbos, asociacijos, tikėjimo ir religinės praktikos laisvės. Jei visa tai yra apsaugota, nematau jokios grėsmės kylančios daugiakultūriškumui. Tačiau tai tiesiog taps kasdiene gyvenimo dalimi – per etninius restoranus ir panašiai. Daugumai europiečių jau dabar patinka margaspalvė didžiųjų Europos miestų kultūra,“ - samprotavo Ch. Joppke.

Lietuvybė išnyks dėl asimiliacijos

O kas laukia lietuvių glaudžioje ateities Europoje? Ar pavyks išvykusiems tautiečiams išsaugoti savo tapatybę?

Pasak L. Labanausko, emigracija būtent ir padeda suvokti savo lietuviškumą, savo nacionalinį charakterį, nes yra su kuo save palyginti. Tačiau tuo pačiu jis pabrėžė, kad Lietuva yra palyginus jauna valstybė ir lietuviai savo tapatybės dar tik ieško vienu metu kratydamiesi visko, kas sovietiška, ieškodami to, kas labai lietuviška bei kurdami vakarietišką tapatumą tuo pačiu metu.

„Šis mišinys skirtingai pasireiškia kiekvieno žmogaus elgesyje ir veiksmuose. Tapatybė priklauso nuo amžiaus, patirties, turimo socialinio, kultūrinio, ekonominio ar simbolinio kapitalo. Taip pat tapatybė yra ir kintantis dalykas: gali būti, kad kažkuriuo gyvenimo momentu individas gali būti linkęs neigti savo tapatumą, ieškoti naujo ar bandyti asimiliuotis perimdamas kitos kultūros bruožus ir įsiliedamas į tos visuomenės gyvenimą“, - kalbėjo sociologas.

Jo teigimu, jauni asmenys mažiau dėmesio kreipia į nacionalinės tapatybės išsaugojimą per tam tikrų švenčių šventimą, tradicijų puoselėjimą ar ritualų laikymąsi. „Jie gyvena technologizuotame pasaulyje be sienų, jaučiasi pasaulio piliečiais ir jiems svarbiausia gerai jaustis ten, kur jie yra,“ - kintančias kartų vertybes pabrėžė L. Labanauskas.

Tuo tarpu politikas ir nepriklausomas emigracijos reikalų ekspertas Dainius Paukštė vilčių, kad lietuviai sugebės išsaugoti savo tautinę tapatybę, neturi. Pasak jo, lietuviai yra per maža tauta, kad galėtų savo tapatybę išsaugoti už Lietuvos ribų.

„Tai ne kinai ir ne indai, kurių ir diasporos daug kartų didesnės nei lietuvių. Taipogi lietuviai, ko gero, yra labiau imlūs integracijai nei jau minėti kinai ar indai. Todėl nematau jokių šansų išsaugoti tapatybę, nebent būtų imamasi valstybinių priemonių, pavyzdžiui, vienokiais ar kitokiais būdais mokyti lietuvių kalbos gyvenančius Anglijoje ar Vokietijoje,“ - apibendrino pašnekovas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA