Europos Parlamento (EP) narė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė ilgai laužė galvą, kaip Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai proga geriau pristatyti Lietuvą ne tik politine prasme. Jos iniciatyva į Briuselį atvyko Aido Giniočio vadovaujama aktorių trupė “Atviras ratas”, kuri pristatė spektaklį “Lietaus žemė”.
Nesuvaidintos ašaros
“Šis “Atviro rato” spektaklis yra puiki sintezė – tai ir Lietuvos istorijos, ir kultūros pristatymas. Kai pirmą kartą pamačiau spektaklį “Lietaus žemė”, kuris atskleidžia ne tokius senus Lietuvos patyrimus iki antrojo pasaulinio karo ir po jo, man labiausiai įstrigo, kad kai kalbame apie istoriją, ji dažnai pateikiama per tam tikrus oficialius minėjimus ir virsta į tam tikrą formalų žanrą. O nesinori, kad ji kaip eksponatas būtų padėta po stiklu. Norisi, kad ji sukeltų žmonėms tam tikras mintis, pamąstymus. Kiekvienas sau galime užduoti klausimą, o ką aš daryčiau tokiomis aplinkybėmis? Spektaklyje žmonės neskirstomi į blogus ir gerus, bet veda prie supratimo, kad toje baisioje karo mėsmalėje mūsų tėvai, seneliai, proseneliai buvo aukos”, - įspūdžiais dalijosi R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Biografinė improvizacija remiasi rate sėdinčių žmonių gyvenimo istorijomis, kurios palietė kiekvieną aktorių asmeniškai, turbūt todėl jų akyse karts nuo karto pasirodo nesuvaidintos ašaros. Spektaklio žiūrovai taip pat sėdi ratu, jie tarsi įpinami į veiksmą, kurį sukuria aktorių prisiminimai ir pasakojimai.
Kaip žaidimas virto spektakliu
A. Giniotis atskleidė, kad tokia forma gimė iš žaidimo, kai aktoriai sėdėjo ratu ir dalinosi asmeniniais išgyvenimais, o paskui visa tai išaugo į tam tikrą vaidybos žanrą. Vėliau prasidėjo bandymai perteikti ne savo, bet kitų žmonių patirtus išgyvenimus kaip savo, susitapatinant su personažu. Sprendžiant iš reakcijų, kurias sukėlė Lietuvos atstovybėje surengtas spektaklis, ši vaidybos forma tikrai pasiteisino.
Į tarpukario ir pokario įvykių siejamų žmonių gyvenimo istorijas aktoriai įsijautė pagal principą “aš esu ne aš, o aš, jei būčiau tuo, ką vaidinu ir pasakoju”. A. Giniočio teigimu, pedagoginiais sumetimais gimusi idėja išaugo į spektaklį, kuriuo norima prisidėti prie tarpukario, senelių kartos. Aktoriai patys rinko istorijas iš artimų žmonių, rašytinių šaltinių, dokumentų.
“Manęs dažnai klausia, kodėl paėmėme tą laikotarpį. Tiesiog aš toks žmogus, kuriam norisi kalbėti apie Lietuvą, nes Lietuvoje žodžiai patriotizmas ar meilė Lietuvai yra labai nepopuliarūs, ir jei pradėsi apie tai kalbėti, gali būti nesuprastas ir nešiuolaikiškas. Ypač karta, jau augusi po nepriklausomybės, gavo labai daug “oficiozo”, mažai žinių apie tai, kaip buvo, kaip turėjo būti, atsirado tarsi toks atsiribojimas ir aiškinimas, kad mes žinome, jog tie partizanai buvo teisingi žmonės arba neteisingi žmonės, ar panašiai. O čia norėjosi, kad kiekvienas pažiūrėtų į savo artimuosius ir pabandytų suprasti, kokia yra trapi riba tarp to, kaip mes gyvename dabar, ir kas gali atsitikti mums patekus į tam tikras ekstremalias sąlygas. Mes neteisinome nei vienų, nei kitų pilietinių ar politinių pažiūrų žmonių, bet bandėme žiūrėti, kas atsitinka su žmogumi, kai jis patenka į tokias aplinkybes. Kabinome ne politinį, o pilietinį ir žmogišką aspektą”, - po spektaklio pasakojo režisierius.
Viską išgyvena asmeniškai
Patys aktoriai taip pat atviravo, kad įsijautė į senelių istorijas ir jas priima asmeniškai. Viename epizode jie ėjo ratu ir kiekvienas rankose nešėsi kokį nors seną autentišką daiktą – relikviją, kuri yra likusi nuo senelių laikų. Kiekvienas daiktas turėjo savo istoriją ir aktoriai, pasakodami, kam jie priklauso ir kodėl tie daiktai tokie svarbūs, nelaikė ašarų ir širdį deginantį skausmą perdavė žiūrovams.
Graudulys, išgyvenimai, ašaros pamažu nuvilnijo per visas eiles, žiūrovai nebetramdė jausmų – matyt, daugelis prisiminė savo senelių istoriją, kuri atgijo šioje emocijomis prisotintoje patalpoje.
Lietuviška produkcija užsieniečiams
Beje, spektaklis ambasadoje buvo verčiamas į anglų kalbą, kad lietuvių istoriją pažintų ir tarptautinė bendruomenė.
“Tai buvo puiki proga tarptautinei auditorijai pademonstruoti lietuvišką produkciją, lietuvišką istoriją. Ir tas intymumas ir ypatingų dekoracijų nebuvimas, sėdėjimas ratu, tam tikrų situacijų vaidinimas sukuria vaizdą, kad tu esi kažkieno kito gyvenime”, - teigė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Po spektaklio užsienio svečių paklausinėjus, kaip jiems patiko vaidinimas ir ar jie suprato, ką norėjo perteikti aktoriai, daugelis tikino, kad buvo labai įdomu ir pavyko sužinoti naujų faktų, į kuriuos nuo šiol žiūrės kitaip. Apie lietuvių reakcijas klausti nė nereikėjo – buvo matyti jų veiduose, kad “Lietaus žemė” juos palietė labai giliai.
“Kai mes rodėme tą spektaklį Utenoje prieš porą metų, jame buvo daugiau vyresnio amžiaus žmonių. Aš pati verkiau, bet kas buvo keisčiausia, verkė ir suaugę vyrai, net pasikukčiodami, kiekvienas atrasdamas kažkokią savo istoriją, savo senelių pasakojimą. Lietuvoje, kuri patyrusi karo baisumus, kalbant ir apie tremtį, ir apie partizaninį pasipriešinimą, kiekvienas turi giminių, draugų, kurie patyrė tai, kas rodoma spektaklyje, ir būtent todėl tai eina kiekvienam į širdį”, - atviravo europarlamentarė.