Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (93)
Vertėjai Europos Parlamente
Europos Parlamento nuotr. / Vertėjai Europos Parlamente

Lietuvis kalbantis angliškai — neįveikiama kliūtis vertėjui

Pirmininkavimas Europos Sąjungos (ES) Tarybai pamažu eina į pabaigą ir, atrodo, kol kas vyksta sklandžiai. Jau dabar galima daryti išvadas, kiek sėkmingai Lietuvos valdžios atstovai pasirodo Europos akivaizdoje. Vienas labiausiai sureikšmintų aspektų dar prieš pirmininkavimo pradžią - tai, kaip ministrai yra įvaldę užsienio kalbas, paskatino plačiau panagrinėti užsienio kalbos vartojimo ypatumus Europos kontekste.

Pasak Europos Parlamento (EP) lietuvių kalbos vertimo žodžiu skyriaus vadovo Gintaro Morkūno, ES institucijose nereikėtų bijoti vartoti gimtosios kalbos. Kartais tai gali būti racionalesnis pasirinkimas, nei laužyta anglų kalba. Paradoksalu, tačiau naujų ES narių atstovai, manydami, kad kalbėti angliškai – prestižo reikalas, kartais privelia klaidų ir tuomet netaisyklinga forma išreikštos jų mintys ne tik verčia klausytojus suabejoti tų minčių turiniu, bet ir kalbėtojo intelektu.

Apie politikų pasisakymus užsienio kalba, kuriozinius nutikimus vertimų srityje bei vertėjų darbo subtilybes – plačiau specialiame MyEP interviu su G. Morkūnu.

- Kaip Europos Parlamente apibrėžiama daugiakalbystė? Kaip tai atsispindi institucijos funkcionavime?

- Lyginant su kitomis institucijomis, EP išskirtinis bruožas yra būtent jo požiūris į daugiakalbystę. Tai atsispindi ir jo šūkyje: “Europos Parlamentas kalba Jūsų kalba”. EP yra teisiškai įtvirtinęs prievolę užtikrinti kaip įmanoma platesnę daugiakalbystę savo darbe. EP Vidaus darbo taisyklių 146 straipsnis kiekvienam Parlamento nariui numato teisę – ne galimybę, o teisę! – kalbėti viena iš laisvai pasirinktų oficialiųjų kalbų.

Manau, kad šios nuostatos kūrėjai, visų pirma, galvojo apie teisę kalbėti savo gimtąja kalba ir tai visiškai suprantama: dėstyti mintis ir išreikšti subtiliausius jų atspalvius lengviausia yra būtent gimtąja kalba.

Mums, vertėjams žodžiu, šis aspektas taip pat labai svarbus. Mums ne tas pats, kuria kalba pasisako kalbėtojas - gimtąja ar užsienio – nes nuo to priklauso mūsų darbo kokybė.

- Su kokiais didžiausiais sunkumais tenka susidurti dirbant vertėjo darbą?

- Dėl EP darbo specifikos kai kuriuose posėdžiuose vertėjams kartais tenka dirbti nepaprastai sunkiomis sąlygomis, kuomet beveik neįmanoma užtikrinti aukštos vertimo kokybės.

Pavyzdžiui, per plenarinius posėdžius, kur kalbos gali būti skaitomos labai greitai. Jos beveik visuomet parengiamos iš anksto apgalvojant kiekvieną žodį, metaforą, kablelį. Dažnai vertėjui tekstas net nenusiunčiamas, tačiau jis per kelias sekundes ar sekundžių dalis turi suprasti ir perteikti visas pasisakančiojo mintis kita kalba.

Jeigu kalbėtoją palygintume su solistu, o vertėjų komandą – su jam akomponuojančiu orkestru, padėtis būtų maždaug tokia: prieš koncertą orkestras ne tik negauna kūrinio natų, bet ir nežino, kokio žanro kūrinį atliks solistas – ariją iš operos, džiazo improvizaciją, dainuos sunkųjį roką ar liaudies dainą. Nepaisant to, iš orkestro tikimasi nepriekaištingo grojimo.

Mūsų darbas tokiomis sąlygomis tampa tikrai labai sunkus, o kartais beveik neįmanomas, nes yra fiziologinės prasmės suvokimo ir apdorojimo ribos.

Vertėjai Europos Parlamente
Vertėjai Europos Parlamente
© Europos Parlamento nuotr.

- Kaip Jūsų manymu yra geriau ir efektingiau – kai politikas tribūnoje kalba gimtąja kalba ir jo kolegos klausosi vertimo, ar kai jis kalba paprastesniais sakiniais, bet anglų kalba? Iš patirties, kiek stebite posėdžius, ar galima sakyti kad vienoks ar kitoks pasirinkimas gali turėti įtakos diskusijai ir tolimesnei įvykių raidai?

- Po 2004 metų ES plėtros bangos, EP vis dažniau girdime pasisakymų prasta anglų kalba. Priežasčių gana daug.

Pakankamai didelei parlamentarų daliai (ypač iš Rytų ir Vidurio Europos valstybių) yra tarsi “garbės reikalas” parodyti, jog moka vieną ar kitą ar net kelias užsienio kalbas. Dažnai jie ir kalba ir klausosi diskusijų ne gimtąja kalba. Dauguma jų tvirtai įsitikinę, kad kalbėdami angliškai bus geriau suprasti, negu pasisakydami gimtąja kalba. Tai – klaidingas ir turbūt daugiausiai žalos daugiakalbystei darantis įsitikinimas.

Kalbėjimas anglų kalba savaime negarantuoja geresnio supratimo. Toks pasisakymas bus verčiamas į kitas kalbas, nes didžioji dauguma EP narių klausosi ne angliškai, o savo gimtosiomis kalbomis. Vadinasi, vertimo išvengti vis tiek nepavyks, tačiau jei politikas kalba laužyta anglų kalba, su stipriu akcentu, su gramatikos, sintaksės, leksikos ir kitomis klaidomis, vertėjai nebūtinai gerai supranta jo pasisakymo turinį, veikiau atvirkščiai. Beje, prisimenu vieną atvejį, - ne šioje, bet ankstesnėje Parlamento kadencijoje, - kai lietuvis kalbėtojas angliškai pateikė klausimą posėdžio svečiui gimtakalbiui anglui, o pastarasis atsakė: „Aš nesupratau, nes nebuvo vertimo“. Dėl neįprasto jo ausiai akcento bei lietuviškos sakinio sintaksės, jis net nesuprato, kad į jį buvo kreiptasi anglų kalba.

Nereikėtų pamiršti, kad kalbėdamas negimtąja kalba, kalbėtojas dažnai pasako tik tai, ką gali, o ne tai, ką iš tikrųjų norėtų pasakyti. Taip paprastai įvyksta, kai jis nebūna pakankamai gerai įvaldęs užsienio kalbos. Tokiais atvejais gimtoji kalba be abejo būtų racionalesnis pasirinkimas. Tai jokiu būdu nereiškia, jog visi kalbėtojai blogai kalba angliškai. Kiekvienu atveju jie patys turi nuspręsti, kas jiems yra geriau ir veiksmingiau – gimtoji ar užsienio kalba.

- Kokių kuriozinių nutikimų yra nutikę Jūsų kaip vertėjo darbo praktikoje?

- Kartais, ypač pasisakydami užsienio kalba, kalbėtojai net nenujaučia, kad padaro klaidų. Vien todėl, kad tai svetima kalba. Tada ir pasigirsta tokių kurioziškų, bet labai dažnai be galo žaismingų “naujadarų” kaip, pavyzdžiui, “horrible members” (baisūs nariai – angl.k.) vietoje “honourable members” (gerbiami nariai – angl.k.) arba “lesbian treaty” (lesbiečių sutartis – angl.k.) vietoje “Lisbon Treaty” (Lisabonos sutartis – angl.k.). Dažniausiai tokie nutikimai vertimo problemų nesukelia, nes kontekstas viską sudėlioja į savo vietas ir tikroji prasmė būna visiškai aiški, tačiau beveik visada jie gerokai praskaidrina ir posėdžių dalyvių, ir vertėjų darbo atmosferą bei pakelia nuotaiką.

Žinoma, panašių dalykų gali pasitaikyti ir pasisakant gimtąja kalba. Įdomu yra tai, kad, versdami sinchroniškai, vertėjai dažnai tokių klaidų net nepastebi, kadangi tai ne prasmės, o žodžio ar sakinio formos klaidos.

Prisimenu atvejį iš Prancūzijos darbdavių konfederacijos renginio apie įvairius užimtumo ir ekonomikos augimo aspektus. Ten buvo paminėtas Nord Stream dujotiekio projektas. Kalbėtojas lietuvis vietoj dujotiekio pasakė dujokaukė. Aš verčiau jo pasisakymą į prancūzų kalbą. Vėliau, išėjus iš kabinos, prie manęs persigandę pripuolė mūsų Pramonininkų konfederacijos atstovai ir klausė: “Kaip tu išvertei?” O aš net negirdėjau, man iškart buvo aišku, kad kalbama apie dujotiekį ir net nefiksavau, kad kalbėtojas net keletą kartų pasakė dujokaukė.

Vertimo objektas yra ne žodžiai, o mintys, jų turinys. Dirbdamas savo darbą, vertėjas eina ne nuo žodžio prie žodžio, o nuo minties prie minties. Nuo aprengtos, pavyzdžiui, prancūziškais rūbais minties prie tos pačios minties, bet vilkinčios jau lietuvišką rūbą. Svarbiausia, kad nepriklausomai nuo apdaro, pati mintis liktų nepakitusi.

Objektyvumo dėlei reikėtų pasakyti, jog visi esame žmonės, todėl panašių kalbinių liapsusų neišvengiamai padaro ir patys vertėjai. Turiu pripažinti, jog savo klausytojams mes taip pat esame ne kartą praskaidrinę nuotaiką tokiomis “naujovėmis“ kaip, pavyzdžiui, “Kosmetologijos procedūra” (vietoj Komitologijos procedūros), “Patvirkinti darbotvarkę” (vietoj patvirtinti darbotvarkę) arba “Joninė spinduliuotė” (vietoj jonizuojanti spinduliuotė).

Į savo darbą žiūrime labai rimtai, juo didžiuojamės ir darome viską, kad užtikrintume kuo aukštesnę jo kokybę, tačiau esame savikritiški ir atviri kitų kritikai, nes tai vienas iš pažangos variklių.
Kadangi mokame sveikai patys iš savęs pasijuokti, kiekvienais metais rengiame kažką panašaus į vertėjų “Auksinius svogūnus ”, - tik mūsiškiai vadinasi vertėjų „Antys”, -kur renkame juokingiausius, žaismingiausius ir originaliausius vertimo metu pasakytus liapsusus. Ne taip seniai, beje, prizinę vietą laimėjo vertėjas, „oraus senėjimo metus“ pavadinęs „oraus stenėjimo metais“.

Vertėjai Europos Parlamente
Vertėjai Europos Parlamente
© Europos Parlamento nuotr.

- Ar būna situacijų, kad kalbėtojas pajuokauja, pažeria aforizmų, panaudoja kokią nors patarlę pasisakyme ir pusė šalių humorą supranta, o pusė ne?

- Taip, pasisakymuose tokių vaizdingų posakių pasitaiko ir dažniausiai vertėjams juos išversti nebūna paprasta. Metaforos, frazeologizmai, patarlės ir kiti panašūs posakiai yra vienas iš didžiausių vertėjų darbo iššūkių. Čia labai svarbus ir tarpkultūrinių atitikmenų aspektas, dėl kurio kartais iš tikrųjų gali kilti supratimo problemų. Ypač sunku tokius posakius versti į užsienio kalbą. Versdamas juos, turi būti visiškai tikras, kad vartoji teisingą atitikmenį. Jei nesi tuo tikras arba jeigu nežinai atitikmens, yra tiktai vienas problemos sprendimo būdas: parafrazė, tai yra perpasakojimas kitais žodžiais.

Pavyzdžiui, kalbėtojas pavartoja visiems puikiai žinomą posakį „Nereikia išradinėti dviračio“. Jei verstume į anglų ar prancūzų kalbą, tas posakis yra be žodžio „dviratis“. Anglai sako „Išradinėti ratą“. Prancūzai – „Išradinėti siūlą pjaustyti sviestui“. Jei vertėjui atitikmenys kita kalba greitai neateitų į galvą arba jis jų nežinotų, tinkamiausia metodika būtų posakio prasmės perteikimas kitais žodžiais – šiuo konkrečiu atveju vienas iš galimų variantų galėtų būti: „nereikia išradinėti jau išrastų dalykų“. Klausytojams posakio prasmė būtų visiškai aiški, o pagrindinis vertimo tikslas juk ir yra visų pirma perteikti prasmę. Žinoma, vaizdingus posakius geriausia versti į gimtąją kalbą. Šiuo požiūriu, mažo paplitimo kalbų vertėjai atsiduria kiek nepalankesnėje padėtyje negu jų kolegos iš labiausiai paplitusių kalbų kabinų. Pastarieji gali visą laiką dirbti tik į gimtąją kalbą, tuo tarpu „mažųjų“ kabinų vertėjai dažniausiai turi versti ir į užsienio kalbas, nes jų pačių gimtąją kalbą kol kas moka per mažai vertėjų kitose kabinose. Pavyzdžiui, EP yra tiktai vienas užsienietis vertėjas, verčiantis iš lietuvių kalbos – kolega iš vokiečių kabinos. Jis kol kas vienintelis visame EP.

Europos Komisijoje (EK) taip pat yra vienas iš mūsų kalbos verčiantis kolega italas. Jis, beje, vedęs lietuvę. Šiems kolegoms mes be galo dėkingi, nes jie labai palengvina mūsų kabinos darbą bei prisideda prie lietuvių kalbos pozicijų stiprinimo ES institucijose.

- O ką daryti, kai nepavyksta suprasti, ką sako kalbėtojas?

- Nesupratus minties, versti visuomet labai rizikinga. Taisyklė tokia – jei visiškai nesupranti, ką sako kalbėtojas, geriau palūkėk ir kol kas nieko nesakyk, kad į kalbėtojo lūpas neįdėtum žodžių ar minčių, kurių jis visiškai nenorėjo pasakyti. Dažniausiai tokia strategija pasiteisina, - paprastai tolimesnis kontekstas atskleidžia praleistąją mintį ir ją būna įmanoma įterpti vėliau.

- Kaip pasikeičia vertimo kokybė, jei kalbėtojas pasisakymą skaito?

- Vertimo kokybė tokiais atvejais neišvengiamai nukenčia. Skaitant tekstą, pakinta sakinio melodija, dingsta loginiai kirčiai, intonacija tampa monotoniška. Vertėjui tokios kalbos prasmę suvokti šimteriopai sunkiau, nei spontanišką pasisakymą, kuomet kalbėtojas laisvai formuluoja mintis ir tinkamai sudėlioja visus loginius kirčius. Beje, turbūt pastebėjote, jog skaitomi pasisakymai daug sunkiau pasiekia net ir tiesiogiai, be vertimo jų besiklausančią auditoriją, kuri labai dažnai tokiais atvejais „užmiega“. Taip yra todėl, kad nebelieka komunikacijos – kalbėtojas nebebendrauja su klausytoju, jis paprasčiausiai skaito tekstą. Ypač sunku ir klausytis ir versti laužyta užsienio kalba skaitomų tekstų.

Kita vertus, tenka pripažinti, jog EP skaitomos kalbos yra kasdienybė. Tai paaiškinama EP kaip politinio pobūdžio institucijos specifika. Kai kuriais atvejais Parlamento nariams svarbiau, kad jų pasisakymus išgirstų jų šalių žiniasklaida ir rinkėjai, o ne kolegos posėdžių salėje - pavyzdžiui, kai vyksta balsavimo motyvų paaiškinimas per plenarinį posėdį. Pasisakančių tais klausimais būna labai daug, beveik visi savo kalbas skaito. Skaito labai greitai, todėl versti be galo sunku, kartais beveik neįmanoma. Tačiau šiuo atveju daugumai kalbėtojų turbūt svarbiau, kad jų rinkėjai iš žiniasklaidos sužinotų, kodėl jie balsavo prieš ar už, o ne kad vertėjai juos gerai išverstų posėdžio klausytojams.

- Ar bendros kalbos nebuvimas netrukdo darbo efektyvumui Europos Parlamente? Juk niekur kitur pasaulyje nėra tokio analogo kaip EP, kur kalbama 24-iomis kalbomis.

- Oficialiųjų kalbų skaičius išaugo iki 24-ių, tačiau vertimo sistema funkcionuoja gerai - Europos Parlamentas netapo Babelio bokštu. Mūsų daugiakalbystės modelis iš tiesų yra unikalus pasaulyje. Tuo pačiu tai – be galo iškalbingas demokratijos ir pagarbos nacionalinėms kalboms ir tapatybėms pavyzdys. Žinoma, iškyla iššūkių ir sunkumų, kuriuos minėjau anksčiau, tačiau visuomet, kai kalbėtojai ir vertėjai glaudžiai bendradarbiauja ir dirba kaip vienos komandos nariai, suvokdami, jog priklauso vieni nuo kitų, rezultatas tikrai būna geras. Tada kalbėtojų mintys visuomet pasiekia klausytojus suformuluotos tiksliai ir aiškiai.

- Kai Lietuvoje buvo skiriami ministrai, ypatingas dėmesys buvo skiriamas jų užsienio kalbų žinioms. Šalies vadovė leido suprasti, kad tai tarsi prestižo klausimas ar kompetencijos įrodymas. Tačiau tikrai ne visi ministrai gali pasigirti nepriekaištinga užsienio kalba. Koks būtų Jūsų patarimas, kalbėti gimtąja ar užsienio kalba?

- Į klausimą, kokia kalba geriau kalbėti, vienareikšmiškai atsakyti turbūt negalima. Viskas priklauso nuo to, kaip kalbėtojas moka vieną ar kitą kalbą, koks posėdžio pobūdis, kas klausytojai ir t.t. Gimtąja kalba reikšti mintis lengviausia, ją mokame tobuliausiai, tačiau, jei kalbėtojas puikiai įvaldęs užsienio kalbą, jei jis žino, kad jo tiesiogiai klausysis dauguma klausytojų, kodėl jam nevartojus užsienio kalbos?

Kita vertus, jeigu užsienio kalba įvaldyta silpnai, kalbėjimas ja tikrai nedidina prestižo ir negerina įvaizdžio. Yra buvę atvejų, kai mūsų kolegos prancūzai, vokiečiai, ispanai, italai ar kiti po posėdžio klausė: „Kodėl jūsų atstovai kalbėjo angliškai? Mes jų visiškai nesupratome“. Lietuvių kabinos vertėjai savo tautiečius, kalbančius angliškai supranta tikrai geriau negu bet kas kitas, tačiau mūsų kolegoms iš kitų kabinų lietuviškas akcentas bei kalbos klaidos gali tapti neįveikiama kliūtimi. Netaisyklinga forma užsienio kalba suformuluotos mintys kartais verčia ir vertėjus ir klausytojus suabejoti ne tik tų minčių turiniu, bet ir kalbėtojo intelektu ar išsilavinimu. Laimei, tokių atvejų pasitaiko ne taip dažnai, tačiau vis dar pasitaiko.

Šiame kontekste, man regis, turime taip pat nepamiršti labai svarbaus mano galva aspekto – lietuvių kalbos, kaip vienos iš oficialiųjų ES kalbų, statuso. Per visą Lietuvos istoriją mūsų kalba nėra turėjusi tokio aukšto statuso. Kalbos gyvybingumas, jos puoselėjimas, modernios terminologijos kūrimas yra tiesiogiai susijęs su jos vartojimu ES lygmeniu. Jeigu lietuvių kalbos vartojimas ES institucijose mažės, lietuvių kalba tikrai gali virsti, kaip taikliai yra pasakiusi Lietuvių k. instituto direktorė dr. J. Zabarskaite, virtuvine kalba. Ar ji tokia taps, priklausys tik nuo mūsų pačių, lietuvių.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA