Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (97)
"Redirected" filmavimo akimirka

Lietuviai Europoje: nusikaltėliai, tylūs darbštuoliai ir gražios lengvabūdės

Daugumos lietuvių nuomonė apie emigrantus daugiau ar mažiau sutampa – arba „gerai, kad žulikai ir kiti šaliai garbės nedarantys asmenys iš Lietuvos išvažiavo“, arba „išlėkė lengvo, geresnio gyvenimo ieškoti“. O kur dar su užsieniečiai nuolat „susidedančios ir paskui nuolat verkiančios ir nuskriaustos“ lietuvės. Ir, žinoma, žinios, kiek lietuvių valkatauja Didžiosios Britanijos gatvėse, kiek surastų kontrobandinių cigarečių ir alkoholio „taškų“ priklauso lietuviams ir kada bei kokiomis aplinkybėmis lietuvis perrėžė gerklę kitam lietuviui.

Nors retai kas galėtų paneigti tokias žinias, iš įvairių Europos Sąjungos šalių grįžę ar jose tebegyvenantys lietuviai apie tėvynainius turi ir gerų istorijų bei atsiliepimų.

Italija: vyrų rojus arba gražių ir protingų moterų šalis

Mainų programos metu Italiją pažinusi ir jos įvairias vietas lankiusi Adelė tvirtina, kad Lietuvos ir lietuvių įvaizdis šioje Europos pietuose esančioje šalyje yra teigiamas. Čia mus labiausiai garsina lietuvės, kurios, pasak italų, ne tik gražios, bet ir protingos.

„Mažuose Italijos miesteliuose žmonės nelabai žinodavo kas ta Lietuva ir kur ji yra. Kai bandydavau pasakoti ir aiškinti – jie mus painiodavo su Lenkija. Susidarė įspūdis, jog žemėlapyje esame per maži, kad mus įsimintų. Tiesa, būdavo žmonių, kurie žinodavo Baltijos šalis – tačiau atskirti jas būdavo misija neįmanoma.

Vis tik labiausiai man patiko Bolonijoje sukurtas lietuvių įvaizdis. Apie lietuvį vyrą čia mažai kas ką galėjo pasakyti, bet lietuvės – vertinamos labai gerai. Žmonių, išgirdusių, kad esu iš Lietuvos, veidai dažnai nušvisdavo lyg laimėjus aukso puodą – jiems visos mes labai gražios ir protingos. Taigi, Lietuva italui – tarsi rojus žemėje. Tik truputėlį gaila, kad Lietuvą aplankę italai dažniausiai gamtos, kultūros ir maisto net nepastebi... Dėmesį be moterų patraukdavo nebent kreipšinis. Tikrieji jo gerbėjai žinodavo ir vieną kitą garsių mūsų krepšininkų pavardę, ir komandą.

Nemalonių replikų irgi teko išgirsti – jose paprastai Lietuva būdavo siejama su prostitucija. Bet kadangi taip nutiko vos kelis kartus, manau, jog Italijoje esame sudarę teigiamą įspūdį“, - pastebėjimais dalijosi Adelė.

Austrija: o jūs iš kur?

Austrijoje su šeima kelerius metus gyvenusi Jurgita, išgirdusi klausimą apie lietuvių įvaizdį, paprašė laiko pagalvoti. Pasak jos, austrai apie lietuvius žino labai mažai ir dažnai asmens priėmimas bei požiūris priklauso nuo jo ar jos elgesio.

„Aplink mane lietuviai negyvena, tad mažai apie juos ir girdžiu. Prisimenu tik atskirus nutikimus. Kelis kartus vietiniame laikraštyje teko skaityti, kad vienas kitas lietuvis padarė nusikaltimus ir buvo teisiamas.

Dar kartą Lietuvą paminėjo mano tuometinėje darbovietėje – mokykloje – lietuviai buvo priskirti prie kategorijos žmonių, kurie „ateis iš rytų ir atims jūsų darbus“. Taip jaunus austrus skatinimo mokytis ir siekti...
Pažįstami austrai yra minėję apie vos kelis lietuvius, kuriuos apibūdino kaip darbščius ir žinančius, ko nori. Galiausiai juoką sukėlė vienas šveicarų rodytas filmas apie prieglobsčio prašančius užsieniečius – albanų gretose rodė ir lietuvį. Taigi, faktas, kad esame ES, kol kas yra žinomas ne visiems“, - pasakojo Jurgita.

Anglija: apie pigią šalį ir skanų maistą

Anglijoje mokslus baigusi ir toliau sėkmingai karjeros laiptais lipanti Eglė nušvietė lietuvio portretą ne tik šviesiomis, bet ir šiltomis spavomis. Pasak specialistės, jos sutikti britai teigia, kad pažįsta daug lietuvių ir, pasitikslinę, ar mūsų šalies sostinė nėra Ryga, ima girti lietuviškos virtuvės patiekalus.

„Anglijoje žmonės mane, kaip lietuvę, visada sutinka mielai ir besišypsodami. Dažniausiai jie žino, kur rasti Lietuvą žemėlapyje, o jei ne – atsiprašo ir paprašo parodyti. Tiesa, mus vis dar dažnai supainioja su Latvija...

Iš Newcastle upon Tyne persikrausčiusi į Londoną daugeliui esu panaši į skandinavę – toks būna dažniausias atsakymas, paprašius spėti mano tautybę. Tai man nauja patirtis – Anglijos šiaurėje žmonės dažniau tiksliai nustatydavo, iš kur esu. Taip pat Didžiosios Britanijos sostinėje beveik kiekvienas sutiktas asmuo, išgirdęs apie Lietuvą, pasako, jog jau yra sutikęs ar pažįsta bent vieną lietuvį. Mano didelei nuostabai sąlyginai nemažai londoniečių užsimena, kad jau yra buvę Lietuvoje ir labai giria lietuvišką virtuvę.

Mano aplinkoje sutinkami žmonėsi domisi kitomis šalimis – daugelis visuomet praneša, jei išgirsta ar perskaito kažką apie Lietuvą ir nori apie tai padiskutuoti. Pastaruoju metu sulaukiu ypatingai daug užklausų apie tai, ką verta aplankyti Lietuvoje ir kada geriausia čia vykti. Nežinau, ar tai pastangos apsilankyti pigioje šalyje, kol dar neįvestas euras, ar tikrai nuoširdus noras atrasti Lietuvą ir ją pažinti. Bet kokiu atveju, toks domėjimasis ir atsiliepimai man labai pakelia nuotaiką”.

Šarūnė iš Ispanijos: klesti steriotipai apie nusikaltėlius ir lengvabūdes

Devynerius metus Ispanijoje gyvenusi ir mokiusis Šarūnė pabrėžia, kad ispanai lietuvius priima į savo būrį ir netgi pavadina ispanais, jei atvykusieji stengiasi ir nori bendrauti. Bet pirmoji reakcija, išgirdus prisistatymą „Aš lietuvis“, vis tik būna nuspalvinta ne pačių gražiausių stereotipų.

„Stereotipas apie lietuvius banditus išsivystė tikriausiai dėl to, kad buvo viena didžiulė migracijos banga, kuomet dauguma atvykėlių iš Lietuvos nevengdavo vogti, kelti muštynių, sukčiauti ir t.t. Tai tikrai nereiškia, kad visi lietuviai tuo užsiiminėdavo, bet į viešumą iškildavo tik tokio pobūdžio naujienos. Jei per žinias pranešdavo apie organizuotas nusikaltėlių grupuotes ar mafijas tarp vardijamų tautybių visada puikuodavosi ir lietuviai.

Šviesiaplaukės merginos irgi sulaukdavo prastų atsiliepimų. Miestelyje, kuriame gyvenau, buvo klubas, kuriame merginos, jų tarpe ir lietuvės, parsidavinėdavo - tai užklijavo legvabūdžių etiketę. Būtent todėl ne kartą teko matyti, kai ispanai traukte traukdavo prie šviesiaplaukių lietuvaičių, bandydami jas prisikalbinti. O ir merginos nevengdavo skelbti, kad norėtų susirasti vyrą ispaną. Pagalvojusi apie visas pažįstamas lietuvaites, galiu sakyti, kad nei viena Ispanijoje net nebaigė 12 klasių – jos jau augina vieną ar kelis vaikus, kurių tėvai yra ispanai.

O jei ispanai tave įsileidžia į savo draugų ratą – jiems tampi vienu iš jų, t.y. ispanu. Pati tai patyriau – esi lygus tarp lygių ir nejauti jokios diskriminacijos. Tačiau nuo jos niekur nepabėgau – ji mane pasivijo jau iš lietuvių pusės. Bendraudama su ispanais, nutolau nuo lietuvių, kurie užsiiminėjo man nepriimtina veikla, ir tapau vos ne „tautiečių išdavike“. Teko išgirsti visko – kad tikriausiai nebemoku lietuviškai kalbėti arba kad tautiečius iškeičiau į „afigieną chebrą“. Tad jei žmonės savo elgesiu atstumia net tautiečius, tai ką jau kalbėti apie vietinius.“

Belgija: darbštūs žmonės iš mažos šalies

Pusmetį Briuselio karidoriais vaikščiojusi Simona teigia, kad lietuviai ES institucijose yra ne tik mėgstami, bet ir vertinami kaip labai geri specialistai. Iš ES šalių narių puokštės lietuviai ypatingai išsiskiria savo darbštumu.

„Kiek teko girdėti atsiliepimų apie lietuvius, susidarė įspūdis, kad jie vertinami kaip darbštūs ir atsakingi darbuotojai. Juos stengtis skatina tai, kad yra iš mažos šalies, o konkurencija didelė – tam, jog įrodytų, ko yra verti, jie yra linkę dirbti daug daugiau nei kiti. Dažnai pabrėžiama, kad lietuviai gerai kalba užsienio kalbomis. Tiesa, nors mus laiko draugiška tauta, pagal atvirumą ir šiltumą mus prilygina šiauriečiams, t.y. skandinavams. O į Europos pietų gyventojus esame visiškai nepanašūs.“

Vokietija: tvarkingi ir prisitaikantys

Vokietijoje praktiką atlikusi medikė Rasa teigia jokių neigiamų atsiliepimų apie lietuvius nei darbe, nei draugų ir pažįstamų kompanijoje negirdėjusi. Mergina taip pat pabrėžė, kad lietuviai stengiasi būti priimti vokiečių, kurie nėra labai šilti žmonės, po darbo kviečiantys pabendrauti ir geriau susipažinti.

„Dauguma vokiečių apie Lietuvą nelabai ką žino, o spėdami sostinę Vilnių dažniausiai supainioja su Ryga. Žinoma, pasitaiko, kad vienas kitas vokietis žino Lietuvą dėl istorinių sąsajų su Vokietija ar per pasakojimus yra girdėjęs apie mūsų pajūrį, Nidą. Jie mūsų šalį vis dar vertina kaip kur kas mažiau išsivysčiusį kraštą – pasakius, kad skrisime namo lėktuvu, jie nepatikliai pasitikslina, ar tikrai pas mus taip viskas civilizuota. 

Vokiečiams labai svarbus yra kalbos mokėjimas. Jei žinai vos kelis sakinius vokiškai, tikrai gali pasitaikyti nelabai malonių situacijų – vokiečiai kartais nesibodi atvirai parodyti, jog nesupranta, ką bandai jiems pasakyti savo laužyta vokiečių kalba. Tačiau savo pastangomis ir atsakingu požiūriu į darbą pamažu užsitarnaujame įvertinimą kaip tvarkingi ir rimti žmonės. Taigi, mums netenka kovoti su tais stereotipais, kurie labai trukdo atvykusiems iš Europos pietų – jie laikomi visuomet vėluojančiai, nepareigingais ir neatitinkančias vokiško tikslumo reikalavimų.“

Linkėjimai iš Lenkijos: būkite atviresni kitataučiams!

Lenkas Pavelas su lietuviais susiduria gana dažnai – tiek per darbą politikos srityje, tiek ir organizuojant ir vedant tarptautinius “Erasmus+“ mainus ir projektus. Pasak jo, lietuviams labai svarbu mokytis atvirumo – kuo daugiau pavyks bendrauti su užsieniečiais ir kitokiais nei jie patys, tuo sparčiau plėsis akiratis ir modernės pasaulėžiūra.

„Mums pirmiausiai susidaro įspūdis, jog lietuviai labai nedraugiškai žiūri į Lenkiją. Tai mažiau pastebima paprastų lietuvių tarpe, bet valdžia turi aiškų nusistatymą. Nepaisant to, manau, kad lietuviai ir lenkai yra labai panašūs – tikėjimo, įpročių, maisto atžvilgiu. Po apsilankymo Lietuvoje teko nemažai pakoreguoti savo požiūrį į šią kaimynę, kadangi maniau ją esant panašesnę į Skandinavijos šalis nei į Lenkiją. Be to, akivaizdu, jog lietuviai labai mėgsta britus ir amerikiečius, o štai rusų ir lenkų stengiasi net šiek tiek vengti. Bet tai, žinoma, istoriniai dalykai, kuriuos pakeisti labai sudėtinga. Svarbiausia, kad lietuviai išmoktų būti atviresni – jei stebi atvykusią į renginį lietuvių grupelę netrukus paaiškėja, kad jie labiau lnkę bendrauti tarpusavyje nei po vieną ar kelis eiti ieškoti naujų pažinčių. Galbūt didesnis atvirumas leistų lietuviams ir labiau pasidomėti lenkais, geriau juos sprasti – tai turėtų potencialo netgi išspręsti daugelį dabar keliamų, aštrių klausimų.“

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA