O štai MyEP kalbintai Jurgitai į porą likimas pasiūlė liuksemburgietį Gérardą – vaikiną iš nykštukinės valstybės.
Užsieniečiai – prioritetas?
- Atrodo, kad šiandien draugauti su vaikinais iš kitų valstybių yra madinga. Ir kuo egzotiškesnė šalis, tuo geriau. Ar visada norėjai draugauti su užsieniečiu?
- Ne tik nenorėjau, bet ir tvirtinau, kad šalia savęs įsivaizduoju tik lietuvį. Bet, matyt, prisišnekėjau. Prieš išvykdama magistro studijų į Didžiąją Britaniją su draugėmis kvatojau, kad mane toje šalyje sudomintų nebent tik į Hughą Grantą panašus mėlyno kraujo grafas. Bet kažkaip neplanuotai dėmesį ėmė ir patraukė atkaklus, pasikėlęs liuksemburgietis.
- Tai čia pirmas vaikinas iš užsienio?
- Priklauso nuo to, ar svečioje šalyje užaugusius lietuvius laikysime užsieniečiais. Trejus metus draugavau su Vokietijoje nuo vaikystės gyvenančiu lietuviu. Bet kadangi jis nuolat atvykdavo į Lietuvą ir bendravome lietuviškai, tai „vokiškumo“ jautėsi mažai. Daug keliaudama po jaunimo stovyklas, mokymus visada mėgau leisti laiką su užsieniečiais – juk su lietuviais gali pabendrauti ir Lietuvoje. Šis pomėgis ypač atsiskleidė gyvenant Anglijoje – draugų ir pažįstamų rate buvo perujiečiai ir egiptiečiai, iraniečiai ir lenkai, barbadosiečiai ir kinai... Žinoma, per pažintis nutikdavo ir absurdiškų istorijų: „Couchsurfing“ (keliautojus ir vietinius gyventojus jungiantis „sofinėjimo“ tinklas“) sutiktas egiptietis po kelių susitikimų pasipiršo, o tunisietis jau per pirmą susitikimą amžiną meilę prisiekinėjo (ES šalies narės pasas kai kam sukelia labai karštus jausmus)... Tačiau tai buvo tik linksmos istorijos ir bendravimas – nieko daugiau.
- Tai kodėl nusprendei pabandyti?
- Į pirmąjį pasimatymą priviliojo Gérardo aktyvumas universitete – magistro ir doktorantūros studijų studentams jis organizuodavo įvairius renginius – ir galantiškumas. Tuo metu buvau susidomėjusi veiklomis universitete ir tikėjausi iš jo gauti naudingos informacijos. O tada apžavėjo pirmieji pasimatymai – namo grįždavau po 6-7 valandų – temos niekada nesibaigdavo, pamatydavau įvairiausių, neatrastų miesto vietų. Ėmė skleistis ir Gérardo asmeninės savybės.
Supratau, kad labai vertinu ne tik jo pasitikėjimą savimi, bet ir norą bei gebėjimą ieškoti kompromisų, tartis ir atvirai pasakyti, kad yra sunku, o ne vaidinti didvyrį visur ir visada. Galiausiai paaiškėjo, kad jo „pasikėlimas“ – tai ne bandymas „iš savęs padaryti kažką“, o skirtinga gyvenimo patirtis skirtingose šalyse ir pagal tai keliami reikalavimai. Pamažu bendravimas su įdomiu žmogumi pavirto draugyste, kuri netrukus įgavo ir visus romantiškus atspalvius. Jis kažkaip nepastebimai praslydo pro visus mano „kavalieriams“ taikomus atrankos etapus.
Panašumų paieškos
- Ar nekyla susikalbėjimo problemų?
- Priklauso nuo to, kuria kalba jis sumąsto kalbėti – angliškai, vokiškai, prancūziškai ar liuksemburgietiškai. Vis tik dažniausiai bendraujame angliškai – šią kalbą moku geriausiai. Kartais sunku susikalbėti paprastose buitinėse situacijose – tarkime, nežinau kaip virtuvėje pavadinti mentelę ar kokius nors prieskonius. Būna, kad pritrūksta žodžių subtiliai ir tiksliai nusakyti tam tikrus jausmus ar emocijas – lietuviško kalambūro ar pajuokavimo kaip antai „aš geriu, tu geri, mes visi labai geri“ paprastai neišversi. Beje, pyktis užsienio kalba labai sudėtinga – pirmiausiai reikia išsiaiškinti, ar teisingai supratai, kas buvo pasakyta. O per tą laiką ir aprimsti, ir pyktis išgaruoja...
Vis tik susikalbėjimo problemos ryškiausios bendraujant ne tarpusavyje, o šeimose. Jo lietuviškas žodynas dar labai skurdus, o ir man tenka paplušėti vokiškai bendraujant su jo seneliais ir kitais vyresniais giminaičiais. Vis tik galiu pasidžiaugti, kad kol kas maistas padeda užpildyti tylos akimirkas – abu sėkmingai linksime ir seneliams apetitu demonstruojame, kad labai juos vertiname ir gerbiame.
- Nors tiek Lietuva, tiek ir Liuksemburgas yra ES šalys, skirtumų tarp jūsų tikriausiai netrūksta...
- Tikrai taip - dažnai tenka pasiaiškinti tiek kultūrinius, tiek socialinius bei ekonominius skirtumus tarp mūsų šalių, kurie, be abejonės, turi įtakos ir mūsų mąstymui. Iš draugų patirties galiu pasakyti, kad mums pasisekė, jog nereikia aiškintis religinių ar su rase susijusių klausimų.
Bet užtenka tik prisiminti, kad Liuksemburgas yra turtingiausia ES valstybė, o štai Lietuva pagal turtingumą yra beveik pačiame šalių narių sąrašo gale. Be to, tuo metu, kai Lietuva kentė Sovietų Sąjungos okupaciją, Liuksemburgas kartu su kitomis laisvomis Vakarų Europos valstybėmis kūrė ES, mėgavosi besirutuliojančiomis mados, kultūros, technologijų tendencijomis. Taigi, tai, kas pas juos suvokiama kaip vidutinės šeimos gyvenimas ir galimybės, labai skiriasi nuo to, ką pas mus turi vidutinė šeima. Tačiau apsišarvavus kantrybe, noru išmokti ir suprasti, tai įveikiama.
- Koks kultūrinis klausimas sukelia karščiausias diskusijas jūsų poroje?
- Tikriausiai, kur apsigyventi. O jei rimčiau – šiuo metu patriotiškumas ir nacionalizmas. Pavyzdžiui, jam sunkiai suprantamos diskusijos dėl lenkų kalbos vartojimo Lietuvoje. Liuksemburge yra trys valstybinės kalbos: liuksemburgiečių, prancūzų ir vokiečių. Tačiau liuksemburgiečių kalba nėra įtraukta į oficialių ES kalbų sąrašą. Be to, liuksemburgiečiai sudaro tik 63 procentus šalies gyventojų – čia gausu imigrantų iš kitų ES šalių, Afrikos, Pietų Amerikos ir Azijos. Taigi, jo manymu, vietovardžių ar gatvių pavadinimų rašymas dviem kalbomis yra smulkmena.
Situacijų komedija
- Ar yra buvę nesmagių situacijų, pavyzdžiui, lankantis pas jo šeimą ar draugystės pradžioje?
- Buvo visko. Ir nesusikalbėjimų, ir požiūrių skirtumų, ir klaidų dėl nežinojimo.
O iš įsimintinų istorijų... Į vieną pasimatymą Anglijoje atėjau su tikrai ryškiu makiažu – išbandžiau britų specialisčių gebėjimus prieš draugės vestuves. Nors pati makiažu buvau patenkinta, jo veidas, priešingai nei paprastai mane pamačius, džiaugsmu labai nespinduliavo. Tada sekė tylos minutė ir frazė „You look like a painted Russian doll“ (atrodai kaip išdažyta rusiška lėlė). Oi oi oi, kokia pikta buvau. Tą vakarą jis išklausė ilgą istorinę paskaitą ir beveik tokį pat ilgą pareiškimą, kad atrodysiu taip, kaip noriu. Šiuo klausimu daugiau problemų nebekilo.
Dabar su šypsena prisimenu ir vieną su etiketu susijusį nutikimą Liuksemburge. Ruošiausi vykti susipažinti su jo giminaičiais – tikriausiai daugelis žino, kad tai – rimtas išbandymas. O čia kita šalis, kita kultūra, kitos kalbos... Dar besiruošiant paklausiau Gérardo mamos, ar ji važiuos su mumis, nes jo tėvas buvo išvykęs kelioms dienos. Ji atsakė ne, nes šįkart buvome pakviesti tik mes. Nusprendžiau pasitikslinti – kadangi vykstame pas gimines, ar negalima būtų paskambinti ir pranešti, kad atvyksime ne dviese, bet trise. Atsakymas buvo toks – mus pakvietusieji viską planuoja ir dėlioja prieš dvi savaites, tad dabar nieko keisti tikrai nebegalima. Tada galvoje pradėjo suktis įvairiausios mintys: ar suknelė ir bateliai tiks, kas per renginys laukia tam giminaičių susitikime...
O draugo mama nė neketino palengvinti man gyvenimo. Ji sumąstė mane supažindinti dar su keliomis taisyklėmis, pavyzdžiui, kad turėtume būti ne ilgiau kaip iki 23 valandos, nes tai pirmas susitikimas… Tada streso lygis pastebimai išaugo. Tokiu būdu teko išmokti, kad kai kurios viduriniam ir aukštesniam sluoksniui priklausančios šeimos Liuksemburge elgiasi pagal tam tikras taisykles, net jei tai ir paprasta vakarienė.
- Ką sakė namiškiai, kai atvykai su užsieniečiu?
- Sakė: ką dabar daryti, kaip susikalbėti! Tai buvo vienintelė problema. Man šeima visuomet kartojo, kad jiems svarbiausia mano pasirinkimas ir laimė. Turiu pripažinti, kad ne tik kalbėjo, bet ir praktiškai tai įrodė. Gérardas juos pirmiausiai papirko nuoširdžiu dėmesiu man, didžiulėmis pastangomis bendrauti lietuviškai bei bandymais visus palepinti savo ruoštais patiekalais (virtuvėje karaliauja jis, o aš atlieku asistentės vaidmenį). Kažkokiu būdu jis įtiko net ir mano kaprizingai katei.
- Kaip suprantu, išbandymų jam neberengi?
- Na, jam tenka išbandymas būti su manimi. Kartu ieškoti kompromisų, derinti nuomones ir gludinti visus kultūrinius kampus. Rimtą išbandymą pamėtėjo ir pats likimas – aš šiuo metu dirbu Lietuvoje, o jis baigia rašyti savo doktorantūros darbą gyvendamas kažkur lėktuve tarp Anglijos ir Liuksemburgo.
Sunku sulaukti, kol vėl vietoj žiūrėjimo į „Skype“ ekraną galėsime kada panorėję laiką leisti kartu. O paskutinio vizito Lietuvoje metu jis gavo ir dar vieną papildomą iššūkį – tuo metu kai Liuksemburge buvo pliusinė temperatūra, čia spigino didesnis nei –20 laipsnių šaltis... Taigi, su manimi jam nuobodžiauti netenka.