Laiške pastebima, kad Armėnija, Azerbaidžanas, Baltarusija, Gruzija, Moldova ir Ukraina vieną dieną galėtų tapti ES narėmis, kitaip nei šiaurės Afrikos ar Vidurio Rytų šalys. „Kai kurios (su ES besiribojančios šalys) yra Europoje, todėl, kaip numato sutartys, turi ypatingą statusą, kitos liks tik Europos kaimynėmis“.
Tačiau keturis puslapius užimančiame laiške niekur nesakoma, kad ES šiai grupei turėtų suteikti „plėtros perspektyvą“. Jame tik išdėstoma vizija, kaip šešios aukščiau minėtos šalys pamažu perima ES nuostatus, teisės reikalavimus, juda link laisvos prekybos bei bevizio režimo ir dalyvauja vis daugiau Europos projektų, tarp jų – ir policijos, karinėse bei su migracija susijusiose schemose.
Be to, laiške rekomenduojama ES į dvi dalis padalinti Europos kaimynystės ir partnerystės instrumentą (ENPI), 1,7 mlrd. eurų biudžeto eilutę, kuris šiuo metu naudojamas visų 16 šalių, kurias apima ES kaimynystės politika, projektams finansuoti. Jei jis būtų perskeltas, tuomet apie 600 mln. eurų per metus būtų skiriama visai rytų grupei, o dar 90 mln. atitektų būtent šioms šešioms šalims, kurias apima ES Rytų partnerystės politika. Laiško autoriai tikina, kad tai būtų logiškas žingsnis, nes šių ES partnerių vystymosi eiga gerokai skiriasi nuo kitų į ENPI sąrašą patenkančių šalių.
Šis Lenkijos ir Švedijos ministrų laiškas – atsakymas į klausimyną, kurį liepos mėnesį S. Fuele išsiuntė visoms 27 valstybėms ir 16 kaimyninių šalių. Jame, be kitų dalykų, buvo klausiama, kaip, kiekvienos valstybės nuomone, iki 2020 m. turėtų plėtotis ES santykiai su kitomis šalimis.