Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (147)
Lietuviai prisijungė prie EuroMaidano
Asmeninio archyvo nuotr. / Lietuviai prisijungė prie EuroMaidano

Lenino statulos vertime dalyvavęs lietuvis: paskui mus sekiojo saugumietis

Pastarosiomis savaitėmis visų dėmesys krypsta į protesto akcijų draskomą Ukrainą, kurios valdžios sprendimas nepasirašyti Asociacijos sutarties su Europos Sąjunga (ES), paskatino žmones išeiti į gatves ir pareikšti savo nepasitenkinimą šiuo sprendimu. Lietuvoje, kurioje žmonės gerai žino, kad norimą rezultatą galima pasiekti tik kovojant už savo principus, atsiranda daug Ukrainos įvykiams neabejingų žmonių.

Vienas jų – smulkusis verslininkas Laurynas, kuris praėjusį savaitgalį praleido Ukrainoje su aukštai iškelta Lietuvos vėliava. Jis ir dar trys dešimtys lietuvių ankstų penktadienio rytą iš Vilniaus autobusu pajudėjo Ukrainos link.

– Kaip kilo mintis važiuoti į Ukrainą?

- Iš pradžių viskas buvo kalbų lygyje, kad reikėtų nuvažiuoti palaikyti Ukrainos žmonių, tačiau atsirado aktyvių visuomenininkų, kurie ėmėsi organizuoti kelionę. Jie surado, kas finansuos kelionę autobusu, o toliau visi savo lėšomis turėjo padengti išlaidas.

Mane pakvietė mano draugas ir išvykome su idėja palaikyti. Man įsiminė, kai Petras Auštrevičius Seime pasakė: “Atsiminkite, kaip mums reikėjo, kaip mes norėjome bet kokio palaikymo iš šalies, kai buvo sausio 13-osios įvykiai”.

- Vadinasi, važiavai į Ukrainą ne nuotykių ieškoti, o dėl to, kad iš tiesų esi neabejingas tam, kaip klostysis jos likimas?

- Ne, visiškai neabejingas, o dabar grįžęs vis kas valandą pasižiūriu internete, kas vyksta.

- Kaip prasidėjo kelionė?

- Penktadienį anksti ryte apie 30 žmonių pajudėjome iš Vilniaus. Važiavome per Lenkiją, nes nedrįsome per Baltarusiją. Prie Lenkijos ir Ukrainos sienos stovėjome apie 2,5 h.

Tačiau su žmonėmis Lvove buvome sutarę, kad jeigu mūsų nepraleis per sieną, mes paskambinsime ir jie per radiją paleis pranešimą, kad lietuvių nepraleidžia per sieną. Tada mes turėtume pasieniečiams įjungti radiją ir bandyti susitarti. Tačiau to neprireikė.

- Atvažiavote į Ukrainą ir kokie buvo jūsų tolimesni veiksmai?

- Iš pradžių planavome daugiau miestų aplankyti, bet paskui iš vietinių gavome žinių, kad nėra prasmės į mažesnius miestus važiuoti, tai mes tik į Lvovą ir Kijevą važiavome.

Pirmas mūsų sustojimas buvo penktadienį vakare Lvove - ten nebuvo tokio didelio masto, atvažiavome vakare ir ten jau nebuvo tiek daug žmonių, radome palapinę, pastatytą aikštėje, sceną, bet joje jau nieko nevyko, 50 žmonių stovėjo prie statinės, šildėsi, ukrainietiškas dainas dainavo.

Pastovėjome toje aikštėje ir nuėjome pasėdėti į vietinį kavinę, paskui - į kitą, ir tada supratau, kad visur, kur mes einame, mums iš paskos seka saugumietis.

Tas pats vyras, nieko nedaro, nieko nesako, bet stebi. Vienoje kavinėje sėdėjo kažkur nuošaly kavutę gėrė, kitame bare irgi. Antras baras buvo toks, kad prie įėjimo reikia pasakyti slaptažodį - tokį kaip ir šūkį. Jie sako – “Slava Ukraine”. Atsakyti reikia – “Gerojam slava”.

Ir jei teisingai atsakai, gali užeiti į barą. Tas baras idėjiškai pasijungęs prie EuroMaidano ir tokiu būdu ten įleidžia tik blaiviai mąstančius. Juokėmės, kaip tam saugumiečiui reikėjo tą slaptažodį išlementi pro sukastus dantis.

Po Lvovo šeštadienį vakare atvykome į Kijevą. Ten visiems buvo organizuota nakvynė – kukli patalpa, kurioje galima buvo miegoti ant grindų, o dušas buvo pas kaimyną. Paskui paaiškėjo, kad kaimynas yra už Viktorą Janukovyčių, tai lietuviai liko be dušo. Tiesa, mes trise su draugais nakvojome Lietuvos ambasadoje, o visi kiti ten. Susidėjome daiktus ir nuvykome metro iki EuroMaidano, kur pradėjome žygius. Vaizdelių matėme įvairių, jausmų patyrėme įvairių.

- Kas paliko didžiausią įspūdį?

- Daug stiprių detalių, man labai stiprų įspūdį sudarė pusiau drėgnos akys žmonių, kurie pasiruošę visą naktį budėti ir stovėti. Daugiausiai tai 30-40-mečiai, vyresniems, matyt, Oranžinės revoliucijos užteko, tai jie turi mažiau entuziazmo.

Labai patiko tai, kad viskas labai gerai organizuota, turint omeny, kad viskas padaryta ekspromtu. Kai ukrainiečiai suprato, kad nepasirašys Asociacijos sutarties, jie greitai pradėjo viską organizuoti.

Visus opozicionierių štabus saugo opozicijos sargyba, kad jų neišplėtų ir neišvogtų. Visi daiktai saugomi, sargyba dengia veidus su medicininiais respiratoriais.

- Kaip jums sekėsi palaikyti ukrainiečius? Ką darėte?

- EuroMaidane visi lipome ant scenos, o mums skandavo “Šaunuoliai”, visa scena buvo iškabinta trispalvėmis, vedėjas net sakė “Nežinau, kaip čia visi tilps ant scenos, jų čia net 30!” Mes su vyčiais ir trispalvėmis užkrovėme sceną, pasakėme kalbą, ukrainiečiai plojo, prie mūsų prisijungė Ruslana. Visi kartu Ukrainos himną giedojome, aišku, mes labiau klausėme. Visa aikštė įsijungė telefonų šviesas, nežinau, ar jie tiesiog švietė, ar filmavo, bet nuo scenos buvo labai geras vaizdas, kai tiek daug šviesų matai minioje. Norėjosi irgi giedoti tą himną. O nulipę nuo scenos pasijutome kaip visiškos roko žvaigždės: žmonės prie mūsų pribėgdavo, dėkojo, apsikabindavo, spaudė rankas ir t.t. – tai jiems buvo normalu.

Paskui ėjome į miesto Rotušę. Kol nuo EuroMaidano keliavome link jos, iš paskos ėjo provokatoriai. Gal per daug pasireiškėme... Jie ėjo užsimaskavę, keturiese ar penkiese, todėl mes greit susipratome, kad reikia visiems į vieną krūvą susitelkti.

Mums reikėjo pasidėti vėliavas, todėl jas nešėme į opozicijos palapinę prie Rotušės. Mūsų paprašė papildomai inventorizuoti, ką pridavėme, padėti parašą, sugalvojome, kad ryte, kai ateisime pasiimti, slaptažodis bus “Žalgiris” (čia buvo pačių ukrainiečių pasiūlymas). Reikėjo nurodyti ir telefono numerius žmonių, kurie pasiims tas vėliavas, viskas organizuota aukštame lygyje.

- Grįžtant prie provokatorių. Kaip supratote, kad būtent tie žmonės buvo provokatoriai? Ką jie darė?

- Sunku pasakyti, kaip atskyrėme, tai buvo akivaizdu. Vizualiai sunku apibrėžti, bet tu matai ir nekyla abejonių, tie protestuojantys žmonės laisviau, natūraliau elgiasi, o provokatoriai kaip įbesti – tu sustoji - ir jie sustoja, tu pradedi eiti – ir jie pradeda eiti. Jie žiūri, ką tu darai, laukia, kol kažkas atsiskirs nuo grupelės.

Prie Rotušės iš tų savanorių pasirodė vienas apsauginis, kokių dviejų metrų aukščio, stambus vyras. Jis priėjo prie vieno iš tų provokatorių – jis veidą dengė skarele, ir griežtu tonu pasakė: “Skarelę nusiimi”.

Ir jau to vaikinuko akyse pasimatė baimė. Juokingai tie provokatoriai atrodo: visi eina bendro tikslo link, o jie tarsi šakalai bando kažkam įgnybti, nors tai gana pigus triukas, bet tai nėra malonu, vis tiek jie palaiko tam tikrą įtampą, tampo už ūsų, erzina.

- Ką veikėte miesto Rotušėje?

- Mums organizavo ekskursiją po Rotušę ir ten pamačiau gana dviprasmiškų vaizdų. Kai tik įėjau, pasijutau revoliucijos širdyje, nes ten įėjimas saugomas, tikrinami visi, kas ką nešasi, ką turi. Ten dalinamas opozicijos spausdinamas laikraštis, renkami savanoriai, veikia medicinos punktai, kažkas gamina arbatą, kažkas tepa sumuštinius, prikrauti kalnai rūbų, todėl jeigu kam nors ko nors reikia – gali pasiimti. Tie, kas atvažiavę iš toli – miega toje salėje. Visur kabo vėliavos. Man atrodė, kad viskas labai rimta.

Priekyje už vėliavų susėdę organizatoriai, kurie koordinuoja, kaip ką daryti toliau, manau, gal ten nėra tie pagrindiniai, turėtų jie būti saugiau kur nors susėdę, juk ten vis tiek gali patekti kas nors iš V. Janukovyčiaus pusės.

- Apie kokius dviprasmiškus vaizdus užsiminei?

- EuroMaidane vyksta veiksmas, vyrauja pakili nuotaika, o ten viduje aš pamačiau nuovargį ir nerimą veiduose. Jie tikrai patiria daug streso ir matyt turi prieigą prie tos povandeninės informacijos apie tai, kas ką padarė, kas ką pasakė, jie tą informaciją absorbuoja.

Mes ten pabuvome tiesiog savaitgalį, o sunkiausias išbandymas jų laukė naktį iš sekmadienio į pirmadienį.

- Ar nebuvo noro pasilikti ilgesniam laikui?

- Išvažiuojant buvo noras pasilikti, žinodami situaciją, mes įvertinome, kad pirmadienis turbūt bus sunkiausias ir pavojingiausias. Tuo pačiu supratome, kad mes esame stebėtojai, neturėtumėme statyti barikadų, nes tai yra jų, ukrainiečių reikalas, morališkai mes galime palaikyti, pabūti su žmonėmis, pabendrauti, o toliau, kaip tą darys, ar taikiai, ar kovos, jie patys turi spręsti.

Realiai reikėtų, kad nuolat kas nors važiuotų ten, kad ir iš Seimo, kas galėtų normaliai palaikyti.

- Net pateisini sukritikuotą Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės vizitą į EuroMaidaną?

- Aš nevertinsiu jos kaip politikės, bet iš kitos pusės – gerai, kad ji nuvažiavo, nes ukrainiečiams visiškai vienodai, kas. Seimo pirmininkė – puiku. Nežinau, ar reikia ją peikti, kad nuvažiavo, nes turėtų važiuoti visi ir kuo daugiau, ne vien politikai, reikėtų vežti grupes, atlikėjus, kiek ten galima tų kalbų klausytis, kad žmonės išstovėtų toje aikštėje.

- Ar nemanai, kad politikų vizitai - kaip politinės reklamos dalis?

- Mes visą laiką stengiamės ieškoti vienoje vietoje razinkų, bet ten nuvažiavus supranti, kad niekam nerūpi, ar kas dabar pasidarys reklamą, ar kas ant kito sprando nujojęs pasidarys sau bonus taškų.

Ukrainiečiams reikia normalaus palaikymo, o ne diskusijų, reklamuojasi ar nesireklamuoja. Sėdame ir važiuojame. Svarbu, kad ten važiuotų šviesaus proto žmonės, kurie ateitų normaliai, draugiškai ir tiesiai šviesiai palaikytų, būtų toje aikštėje, stovėtų su visais, dainuotų ar kokią kalbą pasakytų, kad dalyvautų tame gyvenime.

Bet aš galvoju – kas nenori, tas nevažiuoją, o kas nori – atranda būdų susiorganizuoti, nuvažiuoti, palaikyti ir pasiimti sau to išgyvenimo dalį.

Tikrai grįžęs iš ten jaučiuosi pakylėtas, jaučiu, kad šiek tiek padėjau kitiems žmonėms, ką ir patys ukrainiečiai kartoja – mums tai labai padeda morališkai, nes jaučiame, kad nesame vieni, jaučiame, kad esame teisingame kelyje.

Iš tiesų ten labai jaučiasi baimė. Žmonės išgąsdinti, nes jie nežino, kaip jiems baigsis tas stovėjimas aikštėje ar Rotušės užėmimas. Metodai ten visai kiti, juk žmogaus teisės ten niekam neįdomios – ateis, sulaikys, gimines gąsdins. Jie dėl to ir veidus slepia. Jaučiasi ir baimė, ir neužtikrintumas, ir nežinojimas, kaip čia kas bus.

Visi bijo, kad taikus elgesys nebūtų traktuojamas kaip agresija, nes jeigu ką – tai Berkutą “gelbėti” pasiųs.

- O ar tik Europos pusę palaikantys eina į gatves, ar ir V. Janukovyčiaus šalininkų teko sutikti?

- Kiek žinau, žmonės vežami autobusais iš rytinės dalies, iš kaimų, kad jie agituotų už V. Janukovyčių, jų tikslas taikią demonstraciją paversti muštynių vieta, tada labai lengva būtų slopinti.

Būnant aikštėje visą laiką matai karo veteranų, jie irgi prisijungę prie opozicijos, su specialiomis liemenėmis. Jie savanoriauja, palaiko judėjimą, staiga pamatai, kad 30-40 veteranų su liemenėmis bėga per aikštę susirūpinusiais veidais, nes kur nors šone kažkas kažką uždegė, dūmai rūksta. Jie viską sutvarko ir grįžta. Ten visą laiką dar vyksta ir povandeninis veiksmas, o iš šono – tvarkingai viskas, groja kokia nors grupė ant scenos.

Žmonės aukoja pinigus, veža malkas, košes, verda maistą. Vienas mūsų pažįstamas ukrainietis rėmė plėvele palapinėms užtraukti ir koše.

- Sekmadienį EuroMaidane buvo griaunama Lenino statula. Ar pavyko tai užfiksuoti ir jums?

- Taip. Mes jau buvome sudalyvavę didžiausiame mitinge ir baigę visus savo žygius. Kažkas turėjo žingsnių matuoklį ir paskaičiavo, kad iki pietų 17 tūkst. žingsnių buvome padarę su vėliavomis.

Mūsų autobusas išvažiavo per pietus, o mes trise nusprendėme grįžti atgal lėktuvu, todėl dar turėjome laiko Kijeve.

Dar buvome mieste ir gavome žinią, kad verčiamas Lenino paminklas. Tada puolėme ieškoti, kur tai vyksta. Atėjome iki tos vietos: žmonių ten buvo labai daug, pradėjome veržtis iki tos statulos.

Mums pavyko atsistoti ant marmurio stovo, kad pasidarytume nuotrauką vietoje, kur ankščiau stovėjo Leninas. Viskas ten buvo apdaužyta, labai sunku praeiti, didelė grūstis žmonių, bet patirtis labai gera.

Parsivežėme į Lietuvą po statulos gabaliuką, bet dabar galvoju, ar reikia mano namuose tos dalelės Lenino, ar vis dėlto ne.

- Jei ne paslaptis, kiek tau kainavo ši kelionė į Ukrainą?

- Turint omeny, kad pirkdamas atgalinį lėktuvo bilietą supainiojau datas ir oro uoste jau antrą bilietą pirkau už dvigubą kainą, tai apie 600 litus gavosi, o maistas, taksi - iki 400 litų kainavo. Tai apie 1000 litų. Mano supratimu, nėra labai brangu, pavyzdžiui, Lvove radome hostelį už 9 eurus nakčiai.

Žinoma labai gerai buvo tai, kad atsirado, kas parėmė ir išnuomavo autobusą. Į priekį smagiau važiuoti autobusu su kompanija, pajuokauti, pasidalinti mintimis. Važiuoji juk nežinodamas realiai, kaip viskas yra, tad pasikrovėme žinių.

- Jei dar pasiūlytų kas nors važiuoti į Ukrainą palaikyti žmonių, ar sutiktum?

- Būtinai, mes jau galvojome, kad kitą savaitgalį reikia skristi vėl.

- Kaip manai, kas bus toliau? Sakoma, kad Ukrainoje trūksta rimtų lyderių, kurie galėtų užimti V. Janukovyčiaus vietą?

- Kaip ukrainiečiai sako, į prezidentus Klyčko? Nu ne. Jie išgyvena dėl to. Nors kiek mačiau Vitalijų Klyčko, stebėjausi jo gebėjimais šnekėti. Tikrai žaviuosi, turint omeny, koks sportas yra boksas, tai jo iškalbingumas iš fantastikos srities.

Mano supratimu, didelio skirtumo nėra, kas bus naujasis lyderis, svarbiausia, kad jis eitų Europos keliu. Ir jei pasirašytų Asociacijos sutartį su ES, pagal kurią būtų saugomos žmogaus teisės, smulkus verslas ir panašiai, tai didelio skirtumo, kas tą padarys, nėra. Jis gali būti necharizmatiškas intravertas, gali nemokėti šnekėti, bet svarbu, ką jis padarys.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA