Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
Laima Andrikienė

L. Andrikienė: balsavau už V.Uspaskicho neliečiamybės atėmimą

Praėjusią savaitę, antradienį, Europos Parlamentas nekunkuliavo įprastiniu šurmuliu – nevykstant plenariniams posėdžiams europarlamentarai ruošė „namų darbus“, lankėsi parlamente vykusiose neformaliose diskusijose dėl Kašmyro, Juodosios jūros regiono, domėjosi Saugaus eismo renginiu prie parlamento. Europarlamentarė Laima Andrikienė, prieš apsilankydama viename iš renginių, maloniai sutiko pasikalbėti su žurnalistu iš Lietuvos.

-Esate Nepriklausomybės akto signatarė, daug kadencijų dirbusi Lietuvos Seime, dabar jau antrą kadenciją esate Europos Parlamento (EP) nare. Koks kokybinis skirtumas tarp Lietuvos Seimo ir Europos Parlamento?

-Skirtumas – milžiniškas. Deja, jis – ne Lietuvos Seimo naudai. Didžiausias skirtumas - politinė kultūra. Kai sakau šiuos žodžius, pirmiausia turiu požiūrį į politinį oponentą. Antras dalykas, kuris labai skiria Seimą nuo EP yra tai, kad europarlamentarai yra žymiai labiau geranoriški, pozityvūs. Parlamente, kuriame yra 27 šalių atstovai, daugiau kaip 20 oficialių kalbų, rasti bendrą kalbą ir sutarti žymiai lengviau nei Seime. Lietuvos Seime yra pernelyg daug takoskyrų, juolab, kad mūsų Seimo nariai yra Lietuvos mamų vaikai, beveik visi baigę Lietuvos mokyklas.

-Europarlamentaras Viktoras Uspaskichas, galvodamas apie ateinančius savivaldybių rinkimus, sako, kad jis mielai iškeistų europarlamentaro kėdę į, pavyzdžiui, Kauno mero. Ar jūs, kaip ir ponas Viktoras, nepasiilgote labiau apčiuopiamos, konkretesnės, „ūkinės“ veiklos Lietuvoje? Ar turėjote kokių nors nusivylimų per tuos visus metus Briuselyje?

Laima Andrikienė
Laima Andrikienė
© Nuotr. iš asmeninio albumo

-Aš visada Lietuvos pasiilgstu ir pasigendu darbo Lietuvai. Tačiau dirbdama Europos Parlamente, gerai suvokiu parlamentinio darbo skirtumus Briuselyje ir Vilniuje. Deja, Lietuvoje, jos Seime – visai kitoks pasaulio matymas. Nenoriu nieko įžeisti ar sumenkinti, bet Lietuvoje mąstymas yra labai dažnai provincialus – daugeliui Seime Lietuvos interesai pasibaigia Lietuvos sienomis. Na, galbūt kai kuriems Seimo nariams jie pasibaigia ties Latvija, Estija, Rusija ar Baltarusija. Ir viskas – likęs pasaulis, girdi, Lietuvos neliečia. Kai dirbi Briuselyje, matai kiekvieną dieną, kad pasaulis dėl šiandieninių technologijų yra labai sumažėjęs .Akivaizdu, kad Lietuvai būtų laba žalinga nuo visų pasaulinių procesų atsiriboti kinų siena. Čia suvoki, kad tiek Europos Sąjungos, tiek Lietuvos interesai yra visas pasaulis. Mums, mažai tautai, reikia ieškoti ir surasti kuo daugiau sąjungininkų, kad galėtume per juos realizuoti savo interesus. Klausiate apie nusivylimą? Gal tas, kad Lietuva neturi europinės darbotvarkės. Kad Lietuva dažnai sutelkia visą dėmesį mažoms, nereikšmingoms problemoms spręsti, skandalams, įrodinėjimams, kas labiau myli Lietuvą. Deja, Lietuvoje, skirtingai nei didžioje Europos dalyje, nematau konstruktyvaus ėjimo į priekį, pastangų sutelktam darbui.

-Kalbate apie pasaulio globalumą ir mūsų vietą jame. Bet kai parlamente vyksta diskusijos apie lašišų nerštavietes Norvegijoje arba apie menkės žvejybos kvotų ribojimą Atlanto vandenyne, ar dalyvaujate tokiose diskusijose? Kiek europarlamentarams fiziškai įmanoma aprėžti visus Europos reikalus?

-Visko aprėpti tikrai negalima. Europos Sąjungos – labai didelė, joje gyvena 500 milijonų gyventojų. Visko negalima žinoti, bet yra bendri europiniai interesai, per kuriuos mes, europarlamentarai, matome Europos Sąjungą kaip vieną vienetą. Žinoma, kiekviena valstybė turi savo nacionalinius interesus – svarbiausius juos aš žinau, bet mažesnių – ne. Kai man reikia parlamente balsuoti, aš visus klausimus, net tuos, kurie galbūt man nėra iki galo aiškūs, „perleidžiu“ per tą patį filtrą – tai yra Lietuvos interesus. Jeigu viename ar kitame klausime nėra tiesioginio Lietuvos intereso, tada balsuodama vadovaujuosi medikų principu – nepakenk.

-Neseniai DELFI buvo paskelbta apklausa, kuri atskleidė, kad Europos Parlamente užsienio politikos klausimai labiausiai siejami su profesoriumi Vytautu Landsbergiu, socialinės politikos klausimai – su Vilija Blinkevičiūte. Deja, lietuviai su jumis Europos Parlamente nesieja jokių klausimų. Jus stebina tokie apklausos rezultatai? Kaip manote, kodėl žmonės jūsų nepastebėjo?

Laima Andrikienė
Laima Andrikienė
© Nuotr. iš asmeninio albumo

-Taip, tą apklausą mačiau. Bet, tiesą pasakius, mane jau seniai nebestebina apklausos Lietuvoje – aš prie jų jau pripratau. Buvo laikas, kai jos mane piktino, buvo metai, kai jos mane stebino. Dabar jau jos manęs nestebina. Tos pačios apklausos neseniai skelbė, kad Lietuvos žmonių interesus geriausiai atstovauja jau miręs prezidentas Algirdas Brazauskas ar jis, dar gulintis mirties patale. Kai matai tokias apklausą, traukai pečiais - man toks žmonių pasirinkimas sunkiai suprantamas. Ne mažiau keista, kai matai apklausas, rodančias, kad žmonių interesus geriausiai atstovauja Viktoras Uspaskichas.

-Kokias mūsų, lietuvių, tautinio charakterio savybes tai liudija?

-Tai yra todėl, kad žmonės Lietuvoje labiau domisi šou, o ne rimtąją politika. Kas labiau pasižymi per visokius skandalus, šou, tas yra labiau matomas ir dažnai labiau mėgstamas. Žinoma, aš neturiu omenyje profesoriaus Vytauto Landsbergio. Aišku, kad dėl savo darbų, ypač praeities, jis yra labiausiai pastebimas viešoje erdvėje. Matyt, galiu tik pati save kaltinti, kad nemoku žmonėms parodyti savo darbų. Bet aš tai priimu ramia širdimi –žinau, kad Lietuvos interesus ginu visa jėga.

-Užsiminėte apie V. Uspaskichą. Kai buvo balsavimas Europos Parlamente, jūs balsavote už ar prieš jo teisinės neliečiamybės atėmimo?

-Aš dalyvavau tame balsavime ir balsavau už jo teisinės neliečiamybės atėmimą. Niekada nesutiksiu su V. Uspaskicho viešais teigimais, kad jis yra persekiojamas dėl to, kad jis yra rusas. Tokią informaciją jis išplatino visiems Europos Parlamento nariams. Kai žinai jo gyvenimo istoriją, kad jis atvažiavo į Lietuvą 1993-ais metais tik su polietileniniu maišeliu ir netrukus tapo vienu turtingiausiu Lietuvos žmonių, stebiesi – kaupiant turtus jam tautybė nė kiek nekliudė. Tautybė jam netrukdė ir tuomet, kai jis tapo partijos nariu, ministru, Seimo nariu ir europarlamentaru. Man jo istorija yra Lietuvos tolerancijos pavyzdys kitataučiams. Kai 2006-ais metais jis pabėgo į Maskvą, visiems sakė: „Pabandykite dabar mane pasiekti.“ Aš esu su juo apie šiuos dalykus asmeniškai kalbėjusi. Bet po balsavimo dėl jo neliečiamybės atėmimo dar nesu jo sutikusi.

-Kas domisi politika, gerai žino, kad jūsų viena svarbiausių sričių Europos Parlamente – žmogaus teisės. Artimiausiomis dienomis( kalbėjomės praėjusį antradienį-aut.) kaip EP Žmogaus teisių pakomitečio pirmininko pavaduotoja padarysite pranešimą parlamente apie žmogaus teisių būklę visam pasaulyje. Sutapimas, bet šią savaitę Lietuvos žmogaus teisių organizacijos išplatino pareiškimą, kuriame teigiama, kad Lietuvos europarlamentarai mažai prisideda prie žmogaus teisių gerinimo Lietuvoje. Ar jūs sutinkate su tokiu vertinimu?

Nelabai norėčiau vertinti kolegų vertinimus. EP yra komitetas, kuris išimtinai rūpinasi žmogaus teisėmis Europos Sąjungoje. Omenyje turiu piliečių teisių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetas. Jo tikrieji nariai yra trys europarlamentarai iš Lietuvos – V. Tomaševskis, V. Blinkevičiūtė ir, regis, L. Donskis. Jų pirmiausias darbas yra rūpintis žmogaus teisėmis ES, taip pat ir Lietuvoje. Pakomitetis, kuriame aš dirbu, yra Užsienio reikalų komiteto dalis, todėl mūsų veiklos sritis – žmogaus teisės už Europos Sąjungos ribų. Todėl man tenka labiau domėtis žmogaus teisėmis Baltarusijoje negu, pavyzdžiui, Lietuvoje. Bet kaip pilietė negaliu nubrėžti ribos – man žmogaus teisės yra labai svarbios ir Lietuvoje.

-Kaip jums atrodo žmogaus teisių padėtis Lietuvoje Vakarų Europos kontekste? Kas joms būdinga?

-Man norėtųsi, kad žmogaus teisės Lietuvoje būtų gerbiamos labiau. Kai skaitau visuotinę žmogaus teisių deklaraciją su imperatyvais užtikrinti orią senatvę, tinkamą sveikatos apsaugą, matau, kad Lietuvoje ta prasme žmogaus teisių srityje yra daug trūkumų. Prisimenu, kai važiavau stebėti rinkimų į Ukrainą, man ukrainiečiai sakė: „Jūs buvote mus okupavę, bet jūs buvote labai geri okupantai.“ Kalbu apie Vytauto laikus. Aš pasigendu tolerantiškos, jautrios ir mylinčios Lietuvos, kitokio požiūrio į žmogų Lietuvoje.

-Ar prieš devyniolika metų, kai pasirašėte Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą, įsivaizdavote ateities Lietuvą kitaip? Kodėl ji yra tokia, kokia yra?

-Aš nežinau, kaip aš tada įsivaizdavau Lietuvą. Kažkodėl labai gerai atsimenu Gorbio (Michailas Gorbačiovas- paskutinis Sovietų Sąjungos vadovas-aut.) žodžius. Kai jis buvo atvažiavęs į Lietuvą 1990-ųjų metų sausį, išlipęs Gedimino prospekte, jis priėjo prie vyro su plakatu, skelbiančiu, kad Lietuva turi būti laisva. Gorbis paklausė: „Vy xotite nezavisimosti? Vy zaxlebniotesj svoeij nexavisimostju (Jūs norite nepriklausomybės? Jūs paspringsite savo nepriklausomybe – aut.).“ Aš tada galvojau, kad reikia mums visiems čia taip tvarkytis, kad jo žodžiai niekada neišsipildytų.

-Akivaizdu, kad per devyniolikos metų Naujausių laikų istoriją Lietuva, Latvija ir Estija, pradėjusios iš tų pačių starto pozicijų, nenuėjo tuo pačiu keliu. Ypač Estija. Kas nulėmė skirtingą Baltijos valstybių raidą?

-Galbūt nežinau visų aspektų, bet noriu pabrėžti štai ką. Kai mano buvęs kolega Europos Parlamento Biudžeto komitete latvis Valdis Dombrovskis perėmė Latvijos Vyriausybės vairą, Latvijos valstybė ekonomiškai buvo praktiškai bankrutavusi. Taip blogai, kaip Latvijoje, nebuvo nei Lietuvoje, nei Estijoje. Tokia Latvijos padėtis, ypač turint omenyje, kad ji turi Ventspilio uostą su milžiniškomis apyvartomis, man buvo didelis netikėtumas. Latvijos raidą nemaža dalimi nulėmė didelės rusų tautinės mažumos buvimas Latvijoje. Atvirai pasakius, nors Lietuva tautiškai yra vienodesnė, aš nematau didesnių skirtumų tarp Latvijos ir Lietuvos. Estija daugeliu aspektų – kitokia. Jie paėmė viską, kas yra geriausia, iš skandinavų. Kad estų valstybė yra labai maža, taip pat svarbu.

-Ar jums buvo logiška Valdžio Dambrovskio vadovaujamos partijos „Vienybė“ pergalė neseniai įvykusiuose Latvijos Seimo rinkimuose? Ar ji jus nustebino?

-Tikrai jo pergalė mane maloniai nustebino. Po pergalės kitą dieną aš jam paskambinau, pasveikinau su pergale ir prisipažinau, kad tikėjausi kur kas blogesnių jo partijos rezultatų. Jis man sakė, kad viskas nėra taip gerai ir paprasta, kaip iškart atrodo po rinkimų. Jis sakė, kad derybos dėl Vyriausybės sudarymo vyksta nelengvai.

-Ar jūs įsivaizduojate, kad vienas nepopuliariausių Lietuvos politikų, Tėvynės Sąjungos-Krikščionių demokratų partijos pirmininkas, premjeras Andrius Kubilius sugebėtų ateinančiuose savivaldybių rinkimuose laimėti daugumą vietų savivaldybėse? Kuo skiriasi Latvijos premjeras V. Dambrovskis nuo A. Kubiliaus?

Laima Andrikienė
Laima Andrikienė

-(Pauzė) Man atrodo, jie niekuo iš esmės labai nesiskiria. Galbūt V. Dambrovskis, pagal išsilavinimą ekonomistas, turintis darbo patirties EP Biudžeto komitete, labiau išmano ekonomiką nei A. Kubilius. Latvijos tautinių mažumų specifika buvo svarbus faktorius praėjusiuose Latvijos rinkimuose. Juose latviai balsavo už latvius, o ne už kitataučius. Žinoma, Lietuvoje tautinių mažumų pozicija rinkimuose nėra tiek svarbi kiek Latvijoje.

Sunku kalbėti, bet tikriausiai Tėvynės Sąjungai laimėti ateinančius rinkimus bus labai sunku. Bet mėgstu sakyti: galima patirti pralaimėjimą, bet svarbiausia nepralaimėti viso mūšio. Įsitikinusi, kad šiuo sunkiu laikotarpiu A. Kubilius su savo savybėmis yra tinkamiausias vadovauti Vyriausybei.

-Kiek jūs, kaip Europarlamento narė, realiai turite įtakos partijos vidaus procesams? Ar buvimas Briuselyje netrukdo aktyviai dalyvauti partijos politikos sprendimų daryme? Gal norėtume aktyvesnio vaidmens partijoje, kai baigsite savo kadenciją EP?

-Man ne vieną kartą buvo siūlyta dalyvauti Tėvynės Sąjungos-Krikščionių demokratų partijos rinkimuose, bet aš nuspendžiau tai nedaryti. Mėgstu posakį: „Niekada nesakyk niekada.“ Nežinau, kaip toliau įvykiai klostysis partijoje, koks bus mano mąstymas baigus kadenciją EP, bet ambicijų vadovauti partijai nepuoselėju.

-Ką valdančiai koalicijai ir konservatoriams reikėtų padaryti per ateinančius mėnesius, kad netektų skaudžiai nusivilti po ateinančių rinkimų?

Mes žinome, kokį paveldą iš socialdemokrato G. Kirkilo perėmė naujoji Vyriausybė. Prisimenate, kad prieš rinkimus socialdemokratai didino pensijas, bet tai nepadėjo jiems laimėti rinkimų. Kiekviena partija turėtų galvoti apie ilgalaikį valstybės interesą – būtent tai daro Tėvynės Sąjunga, gerąja prasme valstybininkų partija. Deja, Lietuvoje yra labai daug politikierių, kurių interesas vienas – bet kokia kaina laimėti rinkimus negalvojant kad bus po jų.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA