Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
<font color="#6699cc"><strong>Konkursas.</strong></font> Mano kelionė per Europą

Konkursas. Mano kelionė per Europą

Manau, kad esu apsiskaičiusi – skaičiau nuo 4 metų, I-osios klasės iššūkiai man buvo kaip puodelis šilto pieno, baigiau lituanistiką Vilniaus Universitete, esu pati sukūrusi ir išleidusi keturias autorines knygeles. Manau, kad esu išsilavinusi – mokiausi namuose, aštuonmetę baigiau penketais, vidurinę – nežinau kaip, nes manęs neatestavo, Universiteto užduotis įvykdžiau be skolų, baigiau dar ir antros specialybės aukštuosius kursus, turiu krūvos seminarų sertifikatų.

Manau, kad esu Lietuvos patriotė ir pilietė – už dalyvavimą Šv.Bernelių Mišiose Kalėdų rytą ir dėl to pavėlavusi į pamoką 5 minutes užsidirbau pareigingos mokytojos pastabą ir didelį dvejetą, kartu su kaimo žmonėmis kūriau bendruomenę, verkiau per Nepriklausomybės paskelbimo posėdį ( stebėdama TV) ir dirbu darbą, kurio esmė – tarpininkauti tarp labiausiai nusivylusių piliečių ir valdžios, ieškant kompromiso ir teigiamų sprendimų.

Manau, kad esu laiminga – turėjau puikią vaikystę Žemaitijos kaime, patirtį ir išmintį sėmiau iš praktiškų senelių žemaičių, anksti įsimylėjau ir po gražios draugystės ištekėjau už pirmojo savo vaikino, auginu jo dukterį, gyvenu mažame namelyje Kauno pakrašty, kur po kiemą bėgioja ilgaplaukė koli ir pora kačių.

Tačiau... Esu žemiška ir žingeidi moteris, ,,reklamos auka“ kaip ir dauguma mūsų, ir jau seniai seniai svajojau pakeliauti po... Europą! Kas čia tokio, turint galvoje visus tuos privalumus, kuriuos išvardinau aukščiau. Sėdi kokį savaitgalį į lėktuviuką ir leki.

Deja…Tai buvo svajonė, kuriai išsipildymo niekaip nemačiau. Jokiu būdu.

Mano judėjimo galimybė buvo ir yra ribojama negalios – sąnarių uždegimas, kuriuo susirgau eidama 11-uosius savo gyvenimo metus, padarė savo juodą darbą kaip už milijoną eurų. Riboti rankų, kūno, kojų judesiai ir lankstumas, vaikščioti galiu tik su specialia avalyne, einu pasiremdama dviem lazdelėmis, tiek buityje, tiek viešajame gyvenime man reikia pagalbininko.

Tačiau svajonė pamatyti ją, Europą, buvo šviesi ir gili, kaip upė. Svajojau, užmiršdama, kad svajonė gali ir išsipildyti.

Prėjusiais metais kaip iš dangaus nukrito tarptautinis projektas, kurio koordinatorė rado geresnį darbą ir išėjo, palikdama viską tęsti man, neįgaliai, dorai nemokančiai anglų kalbos, socialinio darbo koordinatorei iš Kauno.

Neveltui gyvenimo išminties sėmiausi iš žemaičių – jeigu nepratęsiu pradėtų darbų, nuvilsiu partnerius, negausiu į Lietuvą pinigų, savęs negerbsiu. Tad – pirmyn į nepažintus vandenis. Pirmiausia – dokumentacija ir anglų kalba. Toliau – artimiausia konferencija Lenkijoje, vėliau – Slovėnijoje, Belgijoje ir Rumunijoje.

Lenkija – nebaisu. Sėdame su asistente į tarptautinių reisų autobusą ir riedame į Varšuvą. Visą naktį. Autobusas pilnas keleivių, jie miega kaip savo sofkutėse, o aš… stebiu kiekvieną mus lenkiančią ar prasilenkiančią ,,furą”, stebiu aplinką, peizažą ir lyginu lyginu: aha, Lietuvos kaimuose prie sodybų daugiau gėlių darželių, bet Lenkijoje miesteliai tvarkingesni. Sužavėjo degalinės – ne tik neįgaliesiems skirti nemokami tualetai, bet dar ir kūdikių pervystymo stotelės. Jaučiuosi kaip namuose. Tik tas siauras kelias tolyn nuo Lietuvos… kiek per siauras, kad galėčiau ramiai snūduriuoti krėsle. Priešaušriu nuovargis paima viršų ir netyčia užmiegu. Prabundu tik autobusui jau riedant didingos Varšuvos gatvėmis.

Išlipame. Taksistas nenori suprasti rusiškai, nors esu įsitikinusi, kad moka. Angliškai irgi nenori kalbėti. Prisimenu keletą lenkiškų frazių ir taip sėkmingai susikalbame, kad galėtume judėti iki viešbučio. Viešbutis puikus, maistas irgi – nutaikiusios laisvą popietę nukulniuojame į turgelį, netoli, nes toliau negaliu paeiti. Nustebina pigūs vaisiai ir skanūs pyragai, prisiperkame trešnių ir grįžtame atgal. Konferencijos kolegos dalyvauja turne po Senamiestį, deja, sąlygos man per sunkios, o taksi pasamdyti organizatoriai neketina. Neliūdžiu, išnaudojame viešbučio teikiamą prabangą ir iškeliaujame namo. Konferencija apie neįgaliųjų integraciją, tačiau konkretus neįgalusis, šiuo atveju – aš, pasijuto šiek tiek ne ten patekęs. Bet – tai ne mano, o organizatorių rūpestis, aš džiaugiuosi, nes įveikiau pirmą neįgyvendinamos svajonės laiptelį – mačiau gabalėlį Europos.
Po mėnesio – vykstame į Slovėniją. Kadangi nereikės plaukti laivu, o ta tolimoji šalis puikiai pasiekiama sausumos transportu, pasikalbinu visada avantiūroms neabejingus giminaičius ir vėlyvą popietę išriedame lengvuoju automobiliu. Kelias tolimas – 1500 km. Įsitaisau ant galinės sėdynės ir šįsyk jau visiškai pasitikėdama profesionaliu vairuotoju, atsiduodu įspūdžiams. Iki vidurnakčio pasiekiame Varšuvą, sustojame degalinėje, miegame prie atviro automobilio lango. Rugsėjo pabaiga, o šilta kaip pas mus per Petrines. Tai pliusas, pagalvoju… Kelias anapus Varšuvos jau panašus į mūsiškę

„Via Balticą“. Riedame nesustodami. Tačiau miesteliai! Vos 50 km/val greičiu krutame kepinant saulei. Kažkur tolumoje suboluoja lyg debesų kalnai, lyg kalnai... Jie artėja, tamsėja, žalsvėja, kol mano asistentė šūkteli: - ir mes į tai turėsime įvažiuoti? Tatrai! Svajotosios vietovės atsivėrė mano akims visu grožiu ir didybe. Kokia įdomi šalis, pamaniau apie Lenkiją, ir nuobodžios derlingos lygumos, ir poetų apdainuotieji kalnai…

Čekijos Respublika mus pasitiko staigiais pakilimais į kalnus ir vingiuotais keliais per juos. Tatrų perlas – Žylina – liko nuošaly, o mes judame tikslo link per Slovakiją, Austriją, į Slovėniją…Kai negali normaliai paeiti lygiu keliu ir pasiklausai kalbų apie kalnus, tai atrodo, kad yra neįveikiamų dalykų, kurie skirti ne visiems mirtingiesiems. Važiuoti per Tatrus ir Alpes, estakadomis tarp kalnų, apžvelgti visą neįsivaizduojamai puikų peizažą iš automobolio lango – man tai jau pasiekimas. Dar vienas, gal net pats didžiausias per visą mano nuolatinės kovos už gyvenimą ir laimę būtį.

Kelionė automobilyje truko pusantros paros. Pasijutau nuvargusi, o Liublianos kaip nematyti, taip nematyti. Saulė leidosi kantuotais Austrijos vėjo malūnais, vynuogynų laukais, o sutemus, kažkur labai žemai suspindėjo žvaigždutės. Mano asistentė pritilo suvokusi, kad mes važiuojame estakada kalno viršūnėje, o ten giliame slėnyje savo vaikams ,,labanakt, vaikučiai” rodo slovėnų šeimos. Tai sodybų žiburiukai, tos vos įžiūrimos žvaigždutės ten, žemai… Mano asistentė tylėjo, nenorėdama jaudinti vairuotojo, kad jis ir toliau tvarkingai vairuotų lygiu asfaltuotu keliu tarp kalnų…Beje, pasukti į šoną nepavyktų, nes visa autostrada turi apsauginę tvorelę. Tai mus, lygumų gyventojus, ramino ir kėlė pasitikėjimą. Susijaudinome važiuodami tuneliu po kalnu – net tris kilometrus. O tokių tunelių – net septyni. Vaikystėje mačiau jugoslavų filmuką ,,Berniukas ir debesėlis” – galvodavau, kokia nesąmonė, vaikas ant kalno vietoj ėriuko gano debesėlį. Dabar žinau - tas filmukas buvo daugiau nei tikroviškas, jis buvo tikra užkoduota dokumentika mums, likusiems už ,,geležinės uždangos”.

Liublianoje viešbutį pasiekėme vidury nakties. Be jokio streso mus apgyvendino, išdėstė visą informaciją. Beje, kalbėti reikėjo angliškai. Esu drąsi, komunikabili, tad savo fizinius trūkumus ir išsilavinimo spragas nesunkiai taisau bendravimu, atvirumu, šypsena. Organizatoriai pasirodė daugiau nei mieli, keliavau visur su visa grupe, man buvo parūpintas taksi, asistentas, ir viskas ko reikėjo. Pabendravimas prie vakarienės stalo sušildė mus ir suartino kaip vieno regiono tautų atstovus, kaip žmones, kurie turi šeimas, darbą, draugus, turi savo gimtinę, kurios labai nepanašios kraštovaizdžiu, tačiau artimos žmonių puoselėjamomis vertybėmis. Liubliana man paliko šilto, nedidelio miesto įspūdį, labai panašaus į Kauną. Net ir tokio dydžio miestas laisvai gali būti šalies sostine. Kuo, beje, Kaunas gana sėkmingai yra buvęs…Atsisveikinome kaip giminės. Susirašinėjame švenčių proga sveikinimais. Slovėnai – drąsi tauta ir darbšti. Ir kažkokios saulės pilna – gal kad jų krantus skalauja saulėtoji Adrijos jūra. Įdomu, kas sukūrė tą dainą, kurią užstalėse nuolat dainuoja lietuviai ,,Adrijos jūros pakrantėj stovi mergaitė jauna…“. Gal tai buvo klajoklis poetas, pakerėtas kalnų ir šiltos mėlynos jūros bei nuoširdžios slovėnų mergaitės meilės. Tai rodo, kaip esame arti. Ir kokie artimi. Net miestai panašūs. Nežiūrint to, kad už jų, lyg žalia siena, stūkso amžinai žaliuojantys Alpių ir Tatrų kalnai…

Autorė su šiuo rašiniu dalyvauja konkurse "Mano įspūdžiai ES"

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA