Tačiau ES užkulisiuose vyksta kai kurie procesai, kurie, regis, artina Europos Sąjungą prie gilesnės politinės sąjungos.
Visų pirma, artėjant 2014 metų Europos Parlamento rinkimams, viena partija visai rimtai rengiasi rinkiminei kampanijai, kuri vyktų vienodai visoje Europoje. Kol kas atskirose ES narėse nacionalinės partijos ir jų kandidatai taikosi į vietinius rinkėjus. Kitaip tariant, į Europos Parlamentą renkami, pavyzdžiui, „atstovai iš Lietuvos“.
Tuo tarpu Europos Žaliųjų partija pranešė, kad visos Europos mastu kvies partijos narius ir rėmėjus balsuojant internete išrinkti du asmenis, kurie vadovaus jų rinkimų kampanijai. Diskusijos ir debatai vyks įvairiose ES sostinėse lapkritį ir gruodį. Vienas kandidatas, iš kurių bent viena bus moteris, bus paskirtas vadovauti rinkiminei kampanijai į Europos Parlamentą, kitas nominuotas kandidatu vadovauti Europos Komisijai.
EUobserver.com vertinimu, ši sistema bus panaši į JAV „pirminius balsavimus“. Jeigu Žalieji išties įgyvendins savo planą, o jie atrodo nusiteikę rimtai, tai bus pirmas žingsnis į labiau europinius, o ne nacionalinius rinkimus, ir ateis ne iš viršaus į apačią (iš ES institucijų tvarka nuleista į šalis), bet iš apačios į viršų (iš pačių partijų).
Šalia to, Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as pasiūlė sukurti euro zonos vyriausybę, kuri padėtų suvaldyti vis dar besitęsiančią krizę. Jo siūlymu, ši vyriausybė turėtų turėti savo biudžetą, teisę skolintis ir harmonizuoti mokesčius. Tam esą reikėtų pakeisti ES steigimo sutartis, o pasiūlymą neva būtų galima įgyvendinti per kelerius metus. Kol kas Vokietijos kanclerė Angela Merkel klausiamai tepakėlė vieną antakį ir pasiūlymą pavadino „įdomiu“.
Ateinančią savaitę diskusija turbūt tęsis, juolab, kad Briuselyje gegužės 22 dieną rinkosi Europos vadovų taryba. ES šalių prezidentai ir premjerai aptarinėjo mokesčių politiką ir energetiką.
Tuo tarpu praėjusią savaitę vykęs Eurovizijos dainų konkursas ir jo balsavimo rezultatai buvo kiek pasibarstę, ir kai kurie balsavimo „ryšiai“, regis trūkinėja. Tiesa, skandinavai balsavo vieni už kitus, o pirmajame pusfinalyje ir Balkanų šalys (bet to neužteko, kad daugelis jų patektų į finalą). Europos Sąjungos ekonomikos „gelbėtojai“ vokiečiai beveik negavo balsų ir baigė finalą tik viena vieta aukščiau nei Lietuva (ir tikrai negavo nei vieno balso iš Graikijos).
Tiesa, patys vokiečiai atseikėjo šešis balus graikams. Estai nedavė balsų suomiams, airiai beveik nedavė lietuviams, gruzinai taip pat atsisakė įpročio „keistis“ balsais su Lietuva. Tai, kaip Europos šalys balsuoja vienos už kitus, laikoma „socialiniu fenomenu“.
Taigi, socialiniai fenomenai eina savo keliu, o politiniai procesai ES – savo. Tačiau, be abejo, vienas daro įtaką kitam.
Parengė Vytenė Rūkaitė