Kaip rašo „The Independent“, bet kuriam futbolo sirgaliui pažįstama situacija, kai nusiviliama komandos vadybininko darbu, tačiau išlieka atsidavimas komandai (nėra nieko blogiau už „gero oro sirgalių“, palaikantį komandą tik sėkmės laikais). Europos integracijos „sirgalių“ laimei, tokia pati situacija susiklostė ir su „Europos projektu“.
Euro zonos valstybių piliečių neapykanta Europos Sąjungos (ES) sergėtojams – Europos Komisijai (EK), ECB, Europos Parlamentui (EP) ir kitoms institucijoms – dar niekada nebuvo tokia gili.
„Eurobarometro“ pateikti duomenys (du kartus per metus atliktas tyrimas, apėmęs 30 000 ES piliečių) parodo liūdną paveikslą, liudijantį nuo krizės pradžios vis didėjantį nepasitikėjimą ES institucijomis.
Tačiau europiečių negalima pavadinti ES ir euro „gero oro sirgaliais“. Nepaisant ilgai trunkančio ekonominio nuosmukio bei euro zonos krizės, 62 proc. euro zonos gyventojų ir toliau palaiko vieningą valiutą. Visoje ES 56 proc. nesutinka su teiginiu, kad jų šaliai išstojimas iš ES reikštų geresnę ateitį (su šiuo teiginiu sutinka 33 proc.).
Remiantis surinktais duomenimis, nepaisant dabartinių sunkumų žmonės tiki bendros Europos idėja, tačiau jaučia gilų nusivylimą šią vieningą Europą valdančiomis institucijomis.
Tai gali tapti rimta problema. Šioms institucijoms gali prireikti kaip niekada didelio pasitikėjimo tolimesnės stabilios Europos integracijos užtikrinimui. Daugumos analitikų teigimu, tokia integracija atliks esminį vaidmenį ilgalaikiam euro stabilumui užtikrinti. Kitokiu atveju pastarojo meto teigiami pokyčiai ES ekonomikoje tik atitolins dieną, kai euro zonos disbalansas sukels naują krizę.
Kuo mažesnis bus ES institucijų patikimumas, tuo labiau bus apsunkinta Europos integracija. EK ir ECB nesugenėjimas pažaboti nedarbo Europos šalyse ir griežtų taupymo priemonių įvedimas ES periferijoje vis labiau ir labiau panašėja į Europos problemą, o ne į jos sprendimą.
Angelos Merkel pareiškimas, kad „daugiau Europos“ gali reikšti „didesnį atskirų valstybių politinių veiksmų suderinimą“ ir apsiriboja vien „kompetencijų perdavimu iš atskirų valstybių narių ES“ tapo iš tiesų svarbus. Akivaizdus A. Merkel reiškiamas tolimesnio valdžios centralizavimo Briuselyje nepalaikymas atitinka Olandijos ministro pirmininko Marko Rutto birželio mėn. pareiškimą, kad „tokiai vieningai Europai...ateina galas.“
Šiaurės Europos šalyse jaučiamas priešinimasis integracijai, nes tai reikštų dalies valstybinio suvereniteto praradimą.
Europoje taip pat jaučiamas aiškus noras išvengti sutarties pakeitimo, sukelsiančio eilę referendumų, kuriuos butų sunku laimėti (dar nepamišta ES konstitucijos nesėkmė, ypač Paryžiuje). Tam, kad šis tikslas būtų pasiektas, ES institucijos gali būti išstumtos iš žaidimo.
Verta pažymėti, kad vis dar jaučiamas stiprus pakankamai neapibrėžtos „Europos kūrimo“ idėjos palaikymas. ES šalių piliečiai, paprašyti nurodyti skalėje nuo vieno iki septynių, kaip greitai, jų nuomone, šis procesas turėtų vykti, atsakymų vidurkis stabtelėjo prie garbingo penketo. Realaus greičio suvokimo vidurkis buvo 3,2, kas rodo, jog dauguma norėtų spartesnės integracijos nei vyksta dabar. Esminis klausiamas – ką iš tiesų apima integracija. A. Merkel dėmesio atitraukimas nuo ES institucijų – gudrus sprendimas. Tačiau lieka neaišku, į ką jis bus koncentruojamas dabar.