Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (51)
Kodėl Europai rūpi naminė Daujėnų duona ir „Stakliškės“?

Kodėl Europai rūpi naminė Daujėnų duona ir „Stakliškės“?

Rinkdamiesi lietuviškus produktus pirkėjai netrukus ant naminės Daujėnų duonos pamatys dar vieną lipduką, reiškiantį, kad produktas nuo vasario vidurio užregistruotas Europos Sąjungos saugomų geografinių nuorodų registre. Tai jau šeštas toks lietuviškas produktas - taip ženklinti Lietuvoje iki šiol galėjo ir „Lietuviško varškės sūrio“ ir midaus „Stakliškės“, kuriems suteikta saugoma geografinė nuoroda, bei „Seinų/Lazdijų krašto medus“, turintis saugomos kilmės vietos nuorodą. Štai gaminiams „Skilandis“ ir „Žemaitiškas kastinys“ suteikta garantuoto tradicinio gaminio nuoroda.

Ką suteikia tokie ženklai – ar tai dar vienas ekologiško sveiko maisto įrodymas ar ES dėmesys kaimui?

Siekia apsaugos

Ženklai pripažįstami kaip unikalaus, būtent tos šalies vietai būdingo maisto paveldo dalis. Vis dėlto, pagrindinė jų paskirtis - pažymėti, kad to produkto pavadinimas yra saugomas nuo jo komercinio naudojimo ir vartotojo suklaidinimo. Tokie ženklai – populiariausi Vakarų Europos šalių produktų lentynose. Daugiau nei 1200 produktų turinčio sąrašo, viešai prieinamo internete, lyderės – Italija, įregistravusi 262 produktus ir Prancūzija - 209. Pasidairius po kaimynų daržus, matyti, kad pirmauja Lenkija, turinti 35 nuorodas. Estai saugomų geografinių nuorodų ženklais nežymi nei vieno savo gaminio, o latviai juos klijuoja ant dviejų – ruginės duonos ir Sklandrausio - saldžios ruginės tešlos pyrago su bulvių ir morkų įdaru. Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio gamybos ir maisto departamento Kokybės politikos skyriaus vyriausioji specialistė Jolita Martutaitytė sako, kad Lietuva pagal paženklintų produktų skaičių – gana neblogoje pozicijoje. „Kartu su Švedija, užregistravusia taip pat šešis produktus, užimame 17-tą vietą ES šalių reitinge“, - sako specialistė.

Realybė - pripažinimas kainuoja

Gauti tokį ženklą gali kiekvienas gamintojas. Savanoriškai panorusieji užregistruoti produktą turi atlikti tyrimus ir taip patvirtinti, kad produktas tenkina nustatytus reikalavimus. Nors nuorodų registravimo paraiškų parengimo bei kontrolės išlaidos gali būti iš dalies kompensuojamos iš ES ar valstybės lėšų, ir patiems gamintojams tenka nemaža dalis tyrimų sumos.

Pernai sausio pabaigoje Seinų ir Lazdijų krašto medui saugomą kilmės vietos nuorodą gavę bitininkai sako, kad veržtis į rinką būtent su tokiu ženklu neskubama dėl nemažų išlaidų. „Tyrimai kainuoja iki 500 Lt, todėl bitininkai nesiryžo jų greitai atlikti, nes tai reiškia, kad ir produkciją teks parduoti brangiau. Nebuvome tikri ir ar tyrimų rezultatai atitiks reikalavimus. Be to, turime įrengti idealias medaus išpilstymo patalpas. Reikalavimai kaip mėsos cechui!“,- pasakoja Lazdijų rajono bitininkų draugijos pirmininkas Juozas Petrauskas.

Nors teisė į ženklą ir produkto apsaugą gauta, Dzūkijos bičių surinktas čiobreliais kvepiantis medus dar niekada nesidabino šia etikete. Bičiulis tikisi, kad pirmieji saugomi kilmės vietos nuorodos ženklais pažymėti stiklainaičiai vartotojus pasieks šią vasarą. „Susidomėjimas truputį didesnis yra, tačiau dar tik nuo šio sezono tokį medų parduosime. Susidomėjo ir didieji prekybos tinklai, bet jie nori labai pigia kaina gauti. Žinoma, didelio kiekio neturėsime – gero medaus daug nebūna“,- sako J. Petrauskas. Nors ir Lazdijų krašto medaus aprašas paskelbtas internete, virtualioje erdvėje didelio dėmesio bitininkų draugijos pirmininkas nesitiki – pasak jo, ieškantys internete nori nupirkti pigiai, o medus turi savo kainą. „Į tokį ženklą [saugomą kilmės vietos nuorodą – aut. past.] žiūrima kaip ir į ekologišką. Visi vertina teigiamai, bet niekas nenori mokėti daugiau“,- pastebi pasakoja Lazdijų rajono bitininkų draugijos pirmininkas.

Daugiausia – daržovių ir vaisių

Europos Sąjungoje vieninga saugomų nuorodų sistema, kilusi iš dabar suteiktų nuorodų skaičiaus lyderių Vakarų ir Pietų Europos šalių praktikos, įteisinta 1992 metais. Beveik po dešimtmečio – 2011-aisiais buvo įregistruotas jau tūkstantasis pavadinimas – itališkas sūris iš žalio avies pieno ir Enoje augančio šafrano kroko „Piacentinu Ennese“. Sūriai iki šiol yra vieni dažniausiai užregistruojamų produktų – sąraše galima rasti ir populiariuosius olandiškus Gouda ir Edam rūšies gaminius. Vis dėlto daugiausia užregistruojama vaisių, daržovių ir grūdų kategorijoje – registruoti 332 produktai tarp kurių ir kartu su Daujėnų duona neseniai įtrauktos vengriškos paprikos „Szentesi paprika“ bei itališkos bulvės „Patata dell’Alto Viterbese“. Kita nemaža dalis tenka apdorotos ir žalios mėsos produktams – jų priskaičiuojama apie 279.

Norintieji savo produktui suteikti saugomos nuorodos ženklą turi įrodyti kaip produktas yra susijęs su  konkrečia geografine vietove ir kuo jis skiriasi nuo kituose geografinėse vietovėse gaminamų produktų. Garantuoto tradicinio gaminio kategorijos produktas turi būti gaminamas tradiciniu, ne mažiau kaip  30 metų iš kartos į kartą perduodamu gamybos būdu ar iš tradicinių žaliavų. Įrodymams turi būti pateikti istoriniais šaltiniai, technologinė dokumentacija ar kita informacija. Lietuvoje registracijos paraišką gamintojai įteikia Žemės ūkio ministerijai, kuri patikrinusi ir nustačiusi, kad dokumentas atitinka minėto reglamento reikalavimus, persiunčia Europos Komisijai.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA