Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
Ko vokiečiai bijo labiau nei nepagydomo vėžio?

Ko vokiečiai bijo labiau nei nepagydomo vėžio?

Šiuo metu Europos Sąjungą (ES) apėmusi įsiskolinimų krizė kelia skausmingus prisiminimus apie Vokietijos hiperinfliaciją. Kainų kilimas sutapo su 1914 m. Pirmojo pasaulinio karo pradžia, o baigėsi 1923 m. katastrofa. Šis įvykis vis dar kelia liūdnus prisiminimus apie nesėkmingą pinigų politiką ir šiandieninėje valstybėje.

Kaip rašo „Der Spiegel“, egzistuoja skaičius, iliustruojantis siaubingą 1923 m. hiperinfliacijos dinamiką geriau nei bet kas kita – tai keturi. 1923 m. kainos Vokietijos dvigubėjo apytiksliai kas keturias dienas.

Groteskiškas kainų augimas skirtingu metu buvo ištikęs ir kitas valstybes, tokias kaip Graikija (1944 m.), Kinija (1949 m.) ar Zimbabvė (2008 m.). Tačiau hiperinfliacija paliko Vokietijai ženkliai didesnių randų. Pasikeitus trims kartoms po Vokietijos markės krizės, hiperinfliacijos baimė šiuo metu ryškesnė nei kada anksčiau.

Finansinės krizės sukeltas pasaulinis pinigų perteklius sukėlė skausmingus prisiminimus apie didžiąją infliaciją, prasidėjusią įsiplieskus Pirmajam pasauliniam karui 1914 m. ir pasibaigusią 1923 m. šalį apėmusiu chaosu.

Kiekvienas naujai pasirodantis pranešimas apie milijardinių finansinės paramos paketų krizės ištiktoms ES valstybėms skyrimo poreikį sukelia abejonių dėl valiutos stabilumo. Remiantis viešosios nuomonės tyrimo organizacijos „Allensbach“ atlikta viešosios nuomonės apklausa, vokiečiai bijo infliacijos netgi labiau nei gyvybei pavojingų ligų, tokių kaip vėžys.

Scenarijaus pasikartojamas neįsivaizduojamas

Nerimaujantys šios šalies gyventojai investuoja į turtą: perka auksą ir sidabrą, namus bei butus arba bent jau knygas niūriai pavadinimais, pavyzdžiui, „Artėja valstybinis bankrotas“. Paradoksalus debatų dėl infliacijos aspektas yra tas, kad kol kas apie infliacija yra tik įspėjama. Euras pasirodė esąs stabilesnis nei Vokietijos markė. Ekonomistai linkę labiau nerimauti dėl kainų mažėjimo dideliu mastu, nes tai kenkia ekonomikai. Istoriko Hanso Joachimo Votho įsitikinimu, nėra jokios prasmės šiandieną iš naujo prisiminti siaubingų 1923 m. vizijų. „Šios krizės pasikartojimas neįmanomas“, - patikino jis. Vokiečiai išgyvena tam tikrą kolektyvinę psichozę“, - priduria H. J. Vothas.

Vokietijos centrinio banko „Bundesbank“ prezidentas Jensas Weidmannas taip pat vertina 1920 m. infliaciją bei 1948 m. valiutos reformą, kai santaupos reichsmarkėmis buvo konvertuotos iš Vokietijos markes santykiu 100 prie 6,50, kaip istoriškai unikalių įvykį.

Abu šie įvykiai visų pirma buvo karo išlaidų padengimo, leidžiant į apyvartą daugiau pinigų, pasekmė. Be to, kaip teigia J. Weidmannas, šie įvykiai rodo pavojus, kylančius tada, kai bankas apjungia pinigų vertės išsaugojimo tikslą su valstybės mokumo apsaugojimu.

Po to sekusi ekonomikos istorijos fazė, J. Weidmanno teigimu, atrodo labai svarbi. „Šiandieną mums XX a. aštuntojo dešimtmečio ir devintojo dešimtmečio pradžios pamokos yra kur kas svarbesnės, nes nepriklausomo Vokietijos centrinio banko „Bundesbank“ vykdoma veikla pasirodė efektyvesnė nei kitų šalių centrinių bankų veikla, užtikrinant infliacijos, kurią sukėlė naftos kainų pokyčiai, kontrolę“, - sakė J. Weidmannas. Taigi kodėl gyventojai vis dar jautriai, o kartais net ir isteriškai reaguoja į tai, kas įvyko 1923-aisias?

Paklaikimas dėl milijardų

Turbūt pagrindinė priežastis yra ta, kad vidurinioji klasė nuo 1923 m. hiperinfliacijos nukentėjo labiausiai. Ne fizinį darbą dirbantys darbuotojai, valstybės tarnautojai bei individualia veikla užsiimantys asmenys nuskurdo ir atsidūrė kritinėje situacijoje, kurią buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Walteris Rathenau apibūdino kaip nepaprastąją padėtį.

Šiandieną žmonės vis dar mena senelių ir prosenelių pasakojimus apie tai, kas tada nutiko. Rašytojo Maximiliano Berno likimas puikiai iliustruoja neviltį, kuri tuo metu buvo apėmusi žmones.

1923 m. M. Bernas atsiėmė iš banko savo santaupas, sudariusias daugiau nei 100 tūkst. markių. Tačiau ši suma nebuvo didelė, palyginus su 2,5 kvintilijono markių, buvusių apyvartoje spalio mėn. pabaigoje. Prieš keletą metų šių pinigų M. Bernui būtų pakakę gyventi išėjus į pensiją, tačiau tuo metu už šią sumą jis galėjo nebent nusipirkti metro bilietą. Jis grįžo namo, užrakino duris ir mirė iš bado.

Gydytojai, mokytojai ir profesoriai ne tik neteko visko, ką turėjo, bet taip prarado ir pasitikėjimą valstybe. 1914 m. daugelis į karą ėjo nusiteikę entuziastingai, buvo nusipirkę obligacijų, iš kurių turėjo uždirbti apie penkis procentus palūkanų. Šalies valdžia surinko 98 mlrd. markių, tačiau atgauti žmonėms nepavyko visiškai nieko.

Dvigubas pasitikėjimo praradimas

Žmonės jautėsi apgauti tiek dėl pažadų laimėti karą, tiek ir dėl pinigų banke. Ta pati karti patirtis laukė ir ateinančios kartos, kai atėjo galas Trečiajam reichui.

Dvigubas pasitikėjimo praradimas suformavo pokario laikotarpio visuomenę, kurios nariai troško stabilumo bei tvarkos, todėl griežtai pasisakė prieš eksperimentavimus, ypač susijusius su jų pinigais. Žmonėms reikėjo saugumo, šis nenoras rizikuoti iš esmės gyvuoja ir šiuolaikinėje Vokietijoje.

Akivaizdus piniginių reikalų akcentavimas taip pat formuoja ir verslo bendruomenės elgesį. Tai ypač susiję su pagrindinėmis pramonės šakomis, kurioms ypač svarbi stabili valiuta, nes joms tenka skaičiuoti ilgalaikes išlaidas. Dažnai nuo užsakymo gavimo ir gaminio pristatymo klientui gali praeiti ne vieneri metai.

„Mūsų produkcijai reikia ilgalaikio kapitalo“, - įsitikinęs ekonomikos istorikas Werneris Abelshauseris iš Bylefeldo. Dėl šios priežasties, jo teigimu, verslininkai vis dar turi užslėptų infliacijos baimių. Pietų Europos šalių ekonomikos labiau orientuotos į prekybą, jų apyvartos laikas yra trumpesnis, todėl jos ne taip jautriai reaguoja į infliaciją.

Viską nustelbiantis stabilumo siekimas

Tačiau turbūt didžiausią poveikį 1923 m. patirtys padarė Vokietijos pinigų politikai, net jei J. Weidmannas ir linkęs šiandieną sumenkinti šį įvykį. Vokietijos centrinio banko pirmtakas Vokietijos valstybinis bankas taip pat buvo nustatęs aiškius prioritetus. Valiutos stabilumas buvo iškeltas į pirmą vietą, tuo tarpu ekonomikos stimuliavimas ir kova su nedarbu buvo antraeiliai uždaviniai. Pirmasis Vokietijos centrinio banko prezidentas Wilhelmas Vocke buvo tiesiog apsėstas minties laikytis šio kurso.

W. Vocke Vokietijos centrinio banko tuo metu žinomo „Reichsbank“ pavadinimu direktoriumi tapo 1919 m., kai jam buvo vos 33-eji ir ėjo šias pareigas iki 1945 m. Jam kėlė siaubą tai, kad 1923 m. centrinio banko vadovai sutelkė savo energiją į sklandų spausdinimo mašinų darbą, o Trečiojo reicho išlaidų politika privedė tiesiai prie infliacijos. Vėliau W. Vocke buvo priverstas palikti „Reichsbank“. Po karo jis dalyvavo tam, kad naujos valiutos įvedimo procese.

1948 m. sąjungininkų pajėgos išleido dekretą, pagal kurį Vokietijos valstybinis bankas nebebuvo reguliuojamas jokių politinių susivienijimų ar valstybinių tarnybų, išskyrus teismus. Su tuo Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris negalėjo sutikti. Jis primygtinai mėgino daryti W. Vodke spaudimą. 1956 m. gegužės mėn., kilus ekonomikos perkaitimo pavojui, buvo sugriežtina „Bundesbank“ kontrolė. Pasitikėjimo savimi nestokojančiam W. Vocke tai nepadarė didelio įspūdžio. Kaip jis pats vėliau juokavo, kancleris K. Adenaueris buvo visiškas naujokas šioje sudėtingoje srityje, todėl jis leido jam kalbėti. „Bundesbank“ nepriklausomybė kėlė vokiečiams didelį pasitikėjimą valiuta, todėl nepaisant infliacijos baimės jie tapo tautos išgelbėtojais.

Istorijos ironija

„Nepriklausomybė ir aiški užduotis užtikrinti kainų stabilumą ir toliau išlieka būtinomis sėkmingos centrinio banko vykdomos veiklos sąlygomis, - įsitikinęs J. Weidmannas. „Taip pat tai galioja ir euro sistemai.“

Skamba ironiškai, tačiau karo meto Vakarų pasaulio sąjungininkai Vašingtonas ir Paryžius, kadaise suteikę „Bundesbank“ visišką nepriklausomybę bei griežtą biudžetinę discipliną, dabar nusižengia savo pačių principams.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA