Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (63)
Pirmasis pasaulinis karas
wikipedia nuotr. / Pirmasis pasaulinis karas

Kas bendro tarp A. Hitlerio, W. Churchilio ir J. Stalino?

Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir TSRS vadovai Adolfas Hitleris, Winstonas Churchillis ir Josifas Stalinas buvo aršūs priešininkai, tačiau juos visus siejo vienas bendras dalykas - visi trys buvo paveikti Pirmojo pasaulinio karo.

Turtingas Stavrosu Papadopoulosu prisistatęs gruzinas 1913 m. sausio mėn. atvyko iš Krokuvos į Vieną. Bėgdamas nuo carinės policijos, 34-metis vyras iš rusų tautybės sutuoktinių poros nuomojosi butą šalia Shonbrunn rūmų. Vyras, prieš metus pasivadinęs Stalino pseudonimu, pagal bolševikų vadovo Vladimiro Lenino nurodymą rašė kūrinį „Marksizmas ir nacionalinis klausimas“. Butą Vienoje jis apleisdavo itin retai. Tik kartkartėmis po pietų jis išeidavo pasivaikščioti į šalimais esantį parką.

Kaip A. Hitleris prasilenkė su J. Stalinu

Kaip rašo „Der Spiegel“, šiame parke dažnai lankydavosi ir 23-ejų nenusisekęs iš dailės akademijos išvarytas dailininkas, kur prekiavo savo piešiniais ir akvarelėmis. Nesėkmingojo dailininko vardas – Adolfas Hitleris. Gali būti, kad šiame parke jis prasilenkdavo su rusų revoliucionieriumi. Taip arti vienas kito būsimieji tironai daugiau niekada nebuvo.

Po trijų savaičių Stalinas išvyko atgal į Peterburgą, kur vasario 24 d. naktį buvo suimtas kaukių baliuje – jį išdavė bičiulis. Stalinas buvo nuteistas ketverius metus kalėti Sibire. 1914 m. kovo mėn. Stalinas buvo pervestas dar šiauriau, kur medinėse trobose gyveno viso labo keletas dešimčių žmonių. 35-metis vyras pradėjo susitikinėti su 13-mete našlaite Lidija, kuri greitu metu pastojo. Vaikas gimė gruodžio mėn., tačiau neilgai trukus jis mirė.

Išgirdęs apie Habsburgų dinastijos palikuonio nužudymą, jis iš karto suprato, kas yra kaltas dėl to, kas įvyko. „Buržuaziškieji nesutariančių šalių vampyrai pasaulyje sukėlė kruvinas skerdynes [..] Masinės žudynės, sunaikinimai, badas [...] ir žiaurumo proveržiai vyksta vien tam, kad keletas karūnuotų ir nekarūnuotų grobikų išvogtų svečias šalis ir po savęs paliktų nesuskaičiuojamas žmonių mirtis.“

J. Stalinas tremtyje

1878 m. Stalinas gimė Gruzijoje esančiame Gori kaime. Tikrasis jo vardas – Josifas Vesarijonovičius Džugašvilis. Jis mokėsi Gruzijos stačiatikių seminarijoje Tifliso mieste. 1898 m. jis įstojo į Rusijos socialdemokratų darbo partiją, kur talkino papildant partijos kasą puldinėjant bankus. Vėliau jis tapo Centrinio bolševikų komiteto nariu.

Viso Stalinas buvo ištremtas šešis kartus, tačiau kiekvieną kartą jam pavykdavo pabėgti. Tačiau šį kartą bėgti nebebuvo priežasčių. Jam buvo patogu, jis galėdavo susitikti su draugais, eiti į medžioklę, dingti net kelioms savaitėms. Tačiau svarbiausia buvo tai, kad tremtyje Stalinas turėjo vieną esminį pranašumą – jis galėjo išvengti tarnavimo carinėje kariuomenėje.

A. Hitleris dėkojo dangui

Hitleris, kuriam balandžio mėn. suėjo 25-eri, 1914 m. rugpjūčio 3 d. Bavarijoje savanoriškai išėjo tarnauti į kariuomenę. Į tai, jog jis buvo austras, niekas nekreipė jokio dėmesio. Tai laikais Hitleris neturėjo stabilių pajamų, jį nuolat krėtė šaltis. Taip jis rašė laiške, skirtame Linco karinės tarnybos institucijai, į kurią jis turėjo atvykti dar prieš keletą metų. Miunchene jis prisijungė prie patriotinio judėjimo. Likus dienai iki savanoriško atvykimo Hitleris dalyvavo didelėje demonstracijoje Odeonsplatz aikštėje. „Šiandien aš nesigėdiju pasakyti, kad apėmus įkvėpimui atsiklaupiau ir iš visos širdies padėkojau dangui už tai, kad man buvo suteikta laimė gyventi būtent šiais laikais“, - taip vėliau Hitleris rašė savo darbe „Mein Kampf“.

1914 m. rugsėjo 1 d. Hitleris įstojo į naujo16-ojo Bavarijos rezervinio pėstininkų pulko 1-ąjį batalioną, kuris ankstyvą 1914 m. spalio 23 d. rytą kirto Belgijos sieną ir pradėjo karą su Prancūzija.

W. Churchillis kūrė naująjį ginklą

Tuo tarpu Londone 40-metis karinio laivyno ministras Winstonas Churchillis, išgarsėjęs XIX ir XX amžių sandūroje kaip karinis apžvalgininkas Sudane ir Pietų Afrikoje, kūrė naujojo ginklo – ankstyvo tanko modelio – konstravimo planus.

„Buvo visiškai nesudėtinga per trumpą laiką sumontuoti ant traktorių nedidelius šarvuotus ginklus, kurių viduje galėjo būti ginkluoti kariai“, - 1915 m. sausio 5 d. D. Britanijos ministrui pirmininkui Herbertui Henry rašė W. Churchillis. „Dėl šarvuotų ginklų atsiradimo atsirado galimybė nesudėtingai įveikti apkasus“, - rašė jis.

Kaip savo memuaruose rašė W. Churchillis, iš pradžių šis projektas pateko į karinius archyvus, tačiau vėliau karo eigoje šarvuočiai atliko svarbų vaidmenį.

Ilgą laiką W. Churchillis sprendė klausimus, susijusius su kariniais veiksmais pietrytiniame Europos pakraštyje. Osmanų imperija buvo atsidūrusi ant mirties slenksčio, tačiau tik čia atžygiavus Vakarų kariuomenėms, po trijų karų išvargę turkai mobilizavosi ir apjungė pajėgas su Vokietija ir Austrijos – Vengrijos imperija. Kartu su vokiečiais, kurie parūpino Osmanų imperijos kariniam laivynui du kreiserius, jie nuo karo pradžios kontroliavo Dardanelų sąsiaurį. Be to, jie blokavo Rusijos Juodosios jūros išėjimą į Viduržemio jūrą bei kliudė Rusijos sąjungininkėms teikti pagalbą.

Tam, kad įveiktų blokadą, W. Churchillis išsiuntė Antantės kariuomenę kovoti prieš Osmanų imperijos karinį laivyną, tačiau abiejuose Dardanelų sąsiaurio krantuose buvo susidurta su Turkijos kranto artilerija. Nuo balandžio 25 d. Antantės karinės pajėgos mėgino išsilaipinti turkams priklausiusiame Galipolio pusiasalyje, keletą mėnesių vyko arši kova, kol pagaliau gruodžio mėn. sąjungininkai pasidavė. Abi pusės neteko daugiau nei 100 tūkst. karių.

Pralaimėjimas Dardanelų sąsiauryje kainavo W. Churchilliui brangiai. 1915 m. gegužės mėn. jis buvo atleistas iš karinio laivyno ministro pareigų. Tai įvyko taip pat ir dėl to, kad buvę W. Churchillio partijos kolegos nesugebėjo jam atleisti 1904 m. įvykusio perėjimo į liberalų pusę. Jis savanoriškai išėjo į frontą šiaurinėje Prancūzijoje. „Vyko paskutinės Dardanelų operacijos scenos, kai aš tarnavau 2-ajame pėstininkų batalione Lavanti regione“, - rašė W. Churchillis.

Labiausiai patyręs karys

Tuo pačiu metu Hitleris tarnavo pulko ryšininku Fromelyje, nutolusiame vos aštuonis kilometrus nuo tos vietos, kur tuo metu buvo W. Churchillis.

W. Churchillis buvo labiausiai patyręs karys iš visų trijų būsimųjų priešininkų. Jis baigė žymiąją Sandhursto Karališkąją karo akademiją, 21-erių tapo husarų pulko leitenantu, o 1895–1899 m. dalyvavo keliuose karuose.

Gali būti, kad jis vertino dalyvavimą karuose kaip galimybę atkeršyti už Galipolį. 1916 m. W. Churchillis grįžo į Didžiosios Britanijos parlamentą, o 1916 m. gegužės 6 d. pasitraukė iš pulko vado pareigų. Tai įvyko tinkamu laiku, nes vos po kelių savaičių jo pulkas patyrė dideles netektis Somos mūšyje. Po metų ministro pirmininko Lloydo George’o vadovaujamoje kariuomenėje W. Churchillis gavo ginkluotės ministro postą.

Kovose buvo pradėti naudoti tankai. „Labai slaptai buvo paruošta 50 tankų“, - neslėpdamas džiaugsmo rašė L. George’as. „Paaiškėjus, kaip lengvai tankai įveikia apkasus ir kliūtis, kariuomenės vadai įsitikino šios naujos konstrukcijos panaudojimo tikslingumu.

1916 m. spalio 5 d. britų puolimo metu sprogus granatai pirmą kartą buvo sužeistas Hitleris. Jefreitorius buvo išsiųstas į šalia Berlyno esančią ligoninę, kur praleido daugiau nei du mėnesius.

Tremtinys kariuomenėje?

Tų pačių metų spalio mėn. Stalinas dar tik buvo pašauktas į kariuomenę. Tai, kad carinėje Rusijoje į kariuomenę buvo šaukiami net ir tremtiniai, rodo karių trūkumą. Gali būti, kad Stalinas į kariuomenę ėjo savanoriškai, tam, kad išsilaisvintų nuo įsipareigojimų, kai jo žmona Lidija antrą kartą pastojo. 1917 m. pavasarį Stalinui jau išvykus gimė sūnus Aleksandras.

Rogėmis žemyn Jenisėjaus upe važiavo 20 tremtinių, tarp kurių buvo ir Stalinas. Jie važiavo pro nedideles gyvenvietes, kur sustodavo ir puotaudavo – skubėti nebuvo kur. „Vokiečiai dar turės pakankamai laiko, kad paverstų mus patrankų mėsa“, - sakė Stalinas.

Tik 1917 m. vasario mėn. pradžioje jis pagaliau atvyko į Krasnojarską. Po gydytojo apžiūros dėl vaikystėje persirgtos infekcijos pasekmių Stalinas buvo pripažintas netinkamu karinei tarnybai. Viena vertus, jam pasisekė, tačiau tai buvo nelabai tinkama būsimajam Raudonosios armijos vadovui, kuris norėjo tapti kariu ne ką mažiau nei politiku.

Kovo 12 d. Stalinas atvyko į Petrogradą. Jis ir su juo buvę žmonės buvo pasiruošę kentėti laikinąją vyriausybę tik tol, kol ši vykdė gynybinius karinius veiksmus bei garantavo esminių pilietinių teisių paisymą. Tuo metu dar Šveicarijoje buvęs Leninas reikalavo vyriausybės atsistatydinimo bei skubių paliaubų su Vokietija sudarymo.

Lenino idėjų remėjas

1917 m. kovo 27 d. Leninas traukiniu per Vokietiją ir Švediją išvyko į Rusiją. Gegužės 3 d. Stalinas jį pasitiko stotyje. Tuo metu jis jau buvo pakeitęs savo įsitikinimus ir rėmė Lenino idėjas.

1917 m. birželio mėn. Rusijos karo ministras Aleksandras Karenskis įsakė pulti Vokietiją. Jis tikėjosi, kad tokiu būdu bus duotas impulsas laikinajai vyriausybei. Tačiau paskutinis Rusijos puolimas tapo katastrofa. Centrinės Europos šalių kariuomenės įžengė giliai į šalies teritoriją. Spalio revoliucijos metu Rusijoje bolševikai nuvertė šalies vyriausybę ir pradėjo derybas dėl paliaubų.

Stalino dalyvavimas Spalio revoliucijoje buvo minimalus. Vis dėlto jis gavo liaudies komisaro tautybių klausimais postą pirmojoje sovietinėje vyriausybėje.

Britanijos ir Prancūzijos kariuomenės 1918 m. prasidėjusiame pilietiniame kare palaikė prieš bolševikus suburtas pajėgas. W. Churchillis mane, kad bolševizmas turėtų būti sunaikintas vos tik užsimezgęs, tačiau jo trokšimas dėl karinės intervencijos nebuvo palaikytas netgi tarp bendrapartiečių liberalų.

Žemiausia kritimo riba

„1917 m. pabaigoje atrodė, jog žemiausia Vokietijos kariuomenės kritimo riba pasiekta“, - taip kovo mėn. grįžęs į frontą rašė Hitleris savo knygoje „Mein Kampf“. „Visai kariuomenei po Rusijos griūties atsirado vilties ir drąsos“.

1918 m. rugpjūčio 4 d. Hitleris dalyvavo pavojingoje misijoje ir atgabeno žinią fronte tuo metu buvusiems daliniams. Už tai jis buvo apdovanotas Geležiniu I laipsnio kryžiumi. Už šio apdovanojimo skyrimą Hitleriui pasisakė žydų tautybės pulko adjutantas Hugo Gutmannas. Istoriko Thomaso Weberio įsitikinimu, Hitleris tuo metu dar nebuvo aršus antisemitas, kitaip būtų keista, jei žydų kilmės karininkas dėtų tiek pastangų tam, kad Hitleriui būtų suteiktas toks svarbus apdovanojimas.

Kaip A. Hitleris virto radikalu

Be to, Hitleris iš karo grįžo politine prasme dezorientuotas. Tai įrodo ir faktas, kad 1919 m. pavasarį jis buvo išrinktas į karinių deputatų tarybą bei prisijungė prie valdžios, kurią vėliau vadino išdavikiška, nusikaltėliška ir valdomą žydų. 1919 m. vasario mėn. Hitleris netgi dalyvavo gedulingoje procesijoje mirus kairiųjų socialistui, revoliucionieriui, Bavarijos ministrui pirmininkui Kurtui Eisneriui. Yra išlikę kadrų, kuriuose matyti, kaip jis marširuoja pasirišęs juodą gedulo raištį ir raudoną, reiškiantį, jog jis yra socialistinės revoliucijos šalininkas. Tačiau gali būti, kad tai tik labai į jį panašus asmuo.

Radikalus Hitlerio posūkis į dešinę įvyko tik 1919 m. rugsėjo mėn. Hitleris sudalyvavo tuo metu mažai žinomos Vokietijos darbo partijos susirinkime. Po savaitės jis tapo šios partijos nariu. Praėjo šiek tiek laiko ir Hitleris tapo svarbiu jos partijos veikėju.

Knygą „Mein Kampf“ Hitleris parašė 1923 m. po nesėkmingo bandymo įvykdyti valstybinį perversmą. Šioje knygoje jis savo iš karo parsineštą patirtį pavertė mitu apie nacionalsocialistinio judėjimo gimimą. Per ketverius metus, kuriuos Hitleris praleido Vakarų fronte, jis suprato, kad gali išgelbėti Vokietiją nuo pralaimėjimo traumos, kurią nenukaunama tauta patyrė dėl socialistų, demokratų ir žydų kaltės. „Gali praeiti tūkstančiai metų, tačiau nebus kalbama apie herojiškumą, neatiduodant garbės Vokietijos kariuomenei pasauliniame kare.“

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA