Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (63)
Adolfas Hitleris
AP/Scanpix / Adolfas Hitleris

Kareiviai, išgelbėję Europos meną nuo A. Hitlerio

Istorija apie Sąjungininkų padalinį, pramintą „Paminklų vyrais“, įkvėpė Holivudą sukurti filmą, kurio premjera numatyta ateinančių metų pradžioje. Kas gi buvo tie vyrai, išgelbėję nesuskaičiuojamą kiekį Europos kultūros vertybių nuo nacių sunaikinimo?

Buvo 1945 m. gegužės 17 d., likę visai nedaug laiko iki nacių pasidavimo bei Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje. Šachtininkai prasikasė pro nuolaužų sieną „Altaussee“ kasyklose Austrijoje. Storas 12 metrų siekiantis griuvėsių sluoksnis blokavo įėjimą į druskų kasyklą. Nors niekas nežinojo, kas viduje, visi vylėsi, kad ras tai, ko ieškojo.

Kaip rašo www.spiegel.de, kapralas Lincolnas Kirsteinas buvo pirmasis įšliaužęs per atsivėrusį tarpą. Viduje buvo tamsu ir klaikiai tylu. Įėjimas buvo padengtas dulkėmis ir griuvėsiais, o geležinės apsaugos durys kabojo sumaitotos ant vyrių. Giliai viduje L. Kirsteinas pagaliau rado tai, ko jis jau taip seniai ieškojo – Europos kultūros paveldo saugyklą. Medinės dėžės buvo padengtos storu dulkių sluoksniu, tačiau jos nebuvo pažeistos.

Prie skeletą metų L. Kirsteinas Niujorke dirbo rašytoju ir kritiku. Taip pat jis dirbo su skirtingais projektais, tarp kurių baleto teatro ansamblio statybos 1941 m. gruodžio mėn. Tačiau kai buvo subombarduotas Perl Harboro uostas, intelektualas pakeitė savo planus ir prisijungė prie kariuomenės, tačiau jam neteko dalyvauti ginkluotoje kovoje.

36-erių intelektualui Europoje teko ypatinga užduotis. Jis tapo vienu iš „Paminklų vyrų“, kuriems teko užduotis užkirsti kelią Europos kultūros vertybių sunaikinimui. Sąjungininkų pajėgų vadai subūrė Paminklų, mano kūrinių bei archyvų padalinį po to, kai 1944 m. vasario mėn. buvo subombarduotas ir visiškai sugriautas Montekasino vienuolynas. Šio padalinio sukūrimu buvo siekiama apsaugoti bažnyčias, antikinius griuvėsius bei kultūros paminklus. Tai buvo pagarbą kelianti užduotis, turėjusi suteikti moralinį karinės pergalės aspektą.

Tyrinėjimai karinių veiksmų vykdymo zonose

Tačiau ši misija iš pradžių pasirodė chaotiška. L Kirsteinas atvyko į Europą 1944 m. birželio mėn. Jis ketino dalyvauti efektyvioje ir aiškiai apibrėžtoje misijoje. Tačiau paaiškėjo, kad niekas apie tokį padalinį nėra net girdėjęs, padalinys trūko transporto, radijo imtuvų, žemėlapių, paprasčiausio popieriaus ir rašiklių. Tik asmenine L. Kirsteino iniciatyva bei jo asmeninių kontaktų dėka jam pavyko pasiekti Prancūziją, kur jis sutiko leitenantą Jamesą J. Rorimerį.

Viduramžių ekspertas ir Metropoliteno meno muziejaus kuratorius vykdė asmeninę misiją, nukreiptą prieš Vokietijos diktatorių Adolfą Hitlerį, po to, kai Briugėje dingo Michelangelo „Madonna“, o Gente – altoriaus paveikslas.

Meno istorikas buvo Prancūzijoje be jokių karinių įgaliojimų. Turėdamas tik paminklų, kuriuos vertėtų apsaugoti, sąrašą bei vyriausiojo Sąjungininkų karinių pajėgų vado Dwighto D. Eisenhowerio įsakymą, jis keliavo po Šiaurės Prancūziją, bandydamas išsaugoti tai, ką dar galima buvo išsaugoti. Esminis misijos elementas – improvizacija. J. J. Rorimeris konsultavosi su karininkais bei kabino ant durų ženklus, draudžiančius įeiti į bažnyčią ar muziejų. Taip pat jis tvirtino ženklus ant svarbių pastatų, žymėdamas juos kaip užminuotus objektus tam, kad kareiviai į juos neitų.

Svarbus informatorius

A. Hitlerio valdomi vokiečiai pavogė apie 5 milijonus meno kūrinių visoje Europoje. Po paliaubų sudarymo, „Paminklų vyrai“ sutelkė dėmesį į šių darbų laikymą ir grąžinimą jų teisėtiems savininkams. Ypatingas padalinys, kuris tuo metu jau išaugo iki 350 žmonių, veikė kaip vertybių medžiotojai, ieškodami archyvuose ir nacių pareigūnų namuose vertingų meno kūrinių, klausinėdami muziejų direktorių ir liudininkų.

Gyvenimas J. J. Rorimerį suvedė su paryžiete Rose Valland, tapusia viena svarbiausių „Paminklų vyrų“ informatorių. Nacių okupacijos metais ji dirbo „Jeu de Paume“ muziejuje, o tai buvo svarbi nacių užgrobtų meno kūrinių bazė. R. Valland mėgino sekti, kur šie meno kūriniai nugabenami, registruodama kiekvieną meno kūrinį, kurį atgabendavo naciai ir rinkdama informaciją dėl jų saugojimo vietos. Jos užrašai „Paminklų vyrams“ tapo neįkainojami, taip jie rado svarbiausias slėptuves, viena iš kurių ir buvo „Altaussee“ kompleksas.

Ryšys su neseniai įvykusiu skandalu

Kasyklose buvo slepiami 6 577 paveikslai, 230 eskizų ir akvarelių, 954 iliustracijos, 173 skulptūros, 1 200 knygų tomai, krepšiai, pripildyti meno ir amatų dirbinių bei gobelenų – visa tai buvo pavogta iš Europos muziejų ir privačių kolekcijų bei saugoma „Fuhrermuseum“ – A. Hitlerio muziejaus kompleksui, kuris turėjo būti atidarytas Austrijos mieste Lince.

Tam atvejui, jei Trečiojo reicho idėja nepasiteisintų, „Altaussee‘ saugykla turėjo būti susprogdinta. Tam tikslui provincijos gubernatorius Augustas Eigruberis saugojo papildomų sprogmenų. Tai buvo dalis A. Hitlerio plano, žinomo „Nerono dekreto“ pavadinimu.

Saugyklos susprogdinimas reikštų tūkstančių pasaulinio žinomumo meno kūrinių sunaikinimą, tačiau šis planas netapo realybe. Niekas tiksliai nežino, kas sutrukdė įvykdyti šį planą, tačiau egzistuoja daugybė legendų ir heroiškų istorijų apie „Altaussee“. Galbūt tai buvo generalinis druskų kasimo darbų direktorius Emmerichas Pochmolleris, tariamu įsakymu pašalinęs sprogmenis, arba galbūt šachtininkai, kurie atsisakė sunaikinti meno kūrinius ir jų pragyvenimo šaltinį.

Meno kūrinių išgabenimas iš „Altausee“ kasyklų užėmė kelias savaites, tačiau tai dar nebuvo istorijos pabaiga. Beveik kiekvieną dieną kurį laiką po karo pabaigos kareiviai netikėtai rasdavo meno kūrinių rūsiuose, traukinių vagonuose, maisto sandėliuose, vienuolynuose arba tiesiog užkastus po žeme. „Paminklų vyrai“ liko Europoje iki 1946 m.

Atliktų tyrimų metu, „Paminklų vyrai“ susitiko su Gurlittų šeima, kurių slapta daugiau nei 1 000 meno kūrinių kolekcija neseniai buvo aptikta Miunchene. Jie apklausė Hidebrandą Gurlittą, iš kurio neseniai atrasti meno kūrinai buvo konfiskuoti. Gurlitto buvo pareikalauta paaiškinti, iš kur atsirado 200 meno kūrinių, kurie anksčiau priklausė Prancūzijai. Jis patikino įsigijęs juos teisėtai paskutiniais karo metais. Apie 150 meno kūrinių, senovinių daiktų ir kitų kultūrinę vertę turinčių objektų buvo iš jo paimti, tačiau 1950 m. buvo grąžinti. Iki šiol nėra aišku, ar kurie iš šių objektų buvo iš tų, kurie buvo rasti Corneliuso Gurlitto bute Miunchene.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA