Tačiau išlieka klausimas, kiek paminėtas kitoniškumas padeda ar trukdo Kaliningrado srities gyventojams?
Rusiška Europa
Rusijoje įprasta teigti, kad XVIII amžiuje Petras I statydamas Sankt-Peterburgą „pravėrė Rusijos langą į Europą“. Žiūrint iš šios perspektyvos galima teigti, kad po Antrojo Pasaulinio karo prijungusi buvusį Kionigsbergą (Karaliaučių) prie Sovietų Sąjungos Rusija siekė turėti nuosavas duris į kontinentą.
Šiandien Kaliningrado sritis vis dar bando atrasti savo tapatybę. Pavyzdžiui, geobrendingo (geografinių teritorijų įvaizdžio kūrimo) specialistė Tatjana Lebedeva mano, kad Kaliningradas galėtų tapti savotišku „pasiekiamu užsieniu“ turistams iš kitų Rusijos regionų, kaip, pagal analogiją, savo laikų Sovietų Sąjungos gyventojams „pasiekiama Europa“ ar „pasiekiamomis Vakarų“ buvo Baltijos šalys.
Tačiau įgyvendinti paminėtą strategiją Kaliningrade būtų sunku. Srityje mažai kas liko iš vokiško Kionigsbergo (sovietmečių nemaža dalis vokiško paveldo buvo sąmoningai ir sistemingai sunaikinta), o tai reiškia, kad pritraukti čia pažintinio turizmo mėgėjus būtų sunku. Kol kas nėra stiprus ir kurortinis srities potencialas – aptarnavimo sferoje dar ne visur pasiektas europinis lygis, o šaltoka Baltijos jūra verčia turistus iš Rusijos rinktis jei ne Turkiją ar Bulgariją, tai Krasnadaro krašto ar Ukrainos Krymo kurortus.
Vargu, ar rusiškos Europos strategija galėtų pasiteisinti ir dėl tos priežasties, kad kitaip nei sovietmečiu, šiandien Rusijos gyventojams nėra uždaryta tikra Europa, todėl nėra būtinybės ieškoti jos pakaitalo Rusijos teritorijoje.
Baltiškas Honkongas
Maskvoje aktyviai galvojama, kaip galima būtų išnaudoti geografinę (ir geopolitinę) Kaliningrado srities padėtį. Kurį laiką net sklandė „Baltiškojo Honkongo“ idėja. Pagal ją srityje galėtų būti įkurta laisva ekonominė zona, kuri pritrauktų europines investicijas. Tokia zona turėtų būti patraukli pirmiausiai verslininkams iš Lietuvos ir Lenkijos, o galbūt ir nostalgiškai nusiteikusiems Vokietijos verslo atstovams.
Tačiau ir ši idėja, pirmiausiai dėl Rusijos realijų, yra utopinė. Ne tik Kaliningrado sritis, bet ir visa Rusija šiandien ne tiek pritraukia investicijas, kiek jas praranda. Taip yra dėl neaiškaus investicinio klimato, skaidrumo stokos, karčios kitų investuotojų patirties (pavyzdžiui, investicinio fondo „Hermitage Capital“ ir Sergejaus Magnitskio byla) bei Rusijos valdžios nuotaikų svyravimo.
Dar ne taip seniai taikyta preciziška vežėjų iš Lietuvos patikra sienoje su Kaliningradu parodė, kad laisvosios prekybos zonos pranašumas, kurį sritis galėtų įgyti, gali būti akimirksniu nubrauktas centrinės valdžios sprendimais. Nėra jokių garantijų, kad rytoj Maskvai gali neįtikti vežėjai iš Lenkijos ar mašinos su vokiškais numeriais. Tiesa, atrodo, kad paminėtą „Baltiškojo Honkongo“ idėją šiandien jau palaidojo ir pati Rusijos valdžia.
Sala Kaliningradas
Kaliningrado gyventojai, bandydami apibūdinti savo padėtį, neretai naudoja salos metaforą, pažymėdami, kad saloje žmonės visada jaučiasi kitaip ir yra truputį kitokie, nei kontinente (šiuo atveju – likusi Rusijos teritorija).
Idėją, kad Kaliningrado kelias galėtų būti kitoks, nei visos kitos šalies, kartais nuo karto iškila ir viešojoje erdvėje. Pavyzdžiui, Baltijos respublikonų partijos nariai svajoja apie tai, kad Kaliningradas gautų ypatingos autonominės respublikos Rusijos Federacijos sudėtyje statusą. Paminėtas ypatingas statusas leistų įsivaizduojamai Kaliningrado respublikai likti ir Rusijos Federacijos dalimi, ir… įstoti į Europos Sąjungą.
„Kontinentinėje“ Rusijoje į tokias fantazijas žiūrima ypač griežtai. Baltijos respublikonų partijos įkūrėjas Sergejus Pasko buvo apkaltintas separatistinių nuotaikų kurstymu, o pačią partiją atsisakyta oficialiai registruoti.
Vargu, ar Baltijos respublikonų partijos fantazijos apie Kaliningrado srities (net jei ji ir gautų autonominės respublikos statusą) narystę Europos Sąjungoje būtų priimtina ir pačiai ES. Toks variantas neįmanomas dėl aibės juridinių niuansų, spręsti kuriuos būtų pernelyg didelis vargas ir Europos Sąjungai, ir Rusijai. Iš esmės, norint įgyvendinti tokią idėją Kaliningrado srities (ar respublikos) autonomija turėtų prilygti nepriklausomybei, o tai būtų visiškai nepriimtina Maskvai. Bet niekas negali uždrausti kaliningradiečiams svajoti.
Tiltas į ES
Tačiau ne visos Kaliningrado gyventojų svajonės yra neįgyvendinamos. Dalis šios Rusijos srities gyventojų pirmi gavo galimybę įvažiuoti į Europos Sąjungos teritoriją be vizos. Tiesa, kol kas tik į apribotą ES teritorijos dalį.
Šiandien tarp Kaliningrado srities ir Lenkijos jau veikia susitarimas dėl vadinamojo mažojo pasienio judėjimo, kurio galimybes numato ES teisės aktai. Pagal šį susitarimą Kaliningrado srities pasienio teritorijos ir su ją besiribojančių Lenkijos pasienio savivaldybių gyventojai gali keliauti per sieną be vizos – turėdami tik specialų leidimą. Tačiau tokiu būdu į Lenkiją įvažiavę kaliningradiečiai ir lenkai Kaliningrade negali keliauti toliau, nei nustatytas mažojo pasienio judėjimo ruožas (apie 50 km. į šalies gilumą).
Tokio pat susitarimo Rusija siekia ir su Lietuva. Be to, Maskvos pageidavimas yra, kad mažojo pasienio judėjimo principas būtų taikomas visiems Kaliningrado gyventojams, o ne tik pasienio ruože gyvenantiems žmonėms.
Žinoma, tai dar nėra pilnavertis bevizis režimas su Europos Sąjunga, kurio Rusija jau seniai siekia, tačiau numanoma, kad mažojo pasienio judėjimo su Kaliningradu rezultatai gali lemti Briuselio sprendimą dėl vizų panaikinimo visos Rusijos Federacijos gyventojams.
Sprendimas dėl vizų panaikinimo vis atidėliojamas ir tam yra kelios rimtos priežastys. Bijoma, kad iš Rusijos (ir per Rusiją) į ES gali prasiveržti gausus nelegalių migrantų srautas. Taip pat nerimaujama dėl kontrabandos srautų į ES teritoriją augimo – jau dabar kontrabandinės cigaretės iš Kaliningrado srities pasiekia ne tik su ja besiribojančių, bet ir toliau esančių šalių šešėlines rinkas.
Centras nepritaria
Kaliningrado problemą sudaro ir tai, jog nors oficialiai Rusija yra federalinė valstybė, kas turėtų reikšti didesnes regionų galimybes patiems formuoti ir vykdyti savo politiką, iš tikrųjų viskas yra pajungta centro, t.y. Maskvos valiai ir interesams. Vietinė administracija negali spręsti jokių tarptautinio lygio reikalų, jos galimybė inicijuoti net regioninio bendradarbiavimo procesus yra daugiau nei ribotos.
Maskva nenori, o gal net ir bijo tampresnės Kaliningrado srities ir ES valstybių (žinoma, pirmiausiai kalba eina apie Lietuvą ir Lenkiją) sąsajų ir ryšių. Galiausiai, gyvenantys ES apsuptyje, europietiškai orientuoti gyventojai (o tokių gyventojų Kaliningrade, ko gero, daugiau, negu kituose Rusijos regionuose) gali rimtai pradėti svarstyti apie tai, kad straipsnyje minėtos Baltijos respublikonų partijos atstovų idėjos nėra blogos.
Kaliningradas iš tikrųjų yra unikalus Rusijos kraštas jau vien dėl tos priežasties, kad Maskvos traukos jėga čia potencialiai nėra stipresnė už ES traukos jėgą. Jeigu Rusijoje geografiškai ir politiškai yra stiprios Eurazijos idėjos, tai Kaliningrado srities žmonės jaučia save Europos ir tik Europos gyventojais.