Pasitelkęs Turkiją, Vašingtonas ėmėsi Azerbaidžano, kuris apjungė pajėgas su mažyte Armėnija. Dėl šio pajėgų apjungimo naftą tiekiantis Azerbaidžanas neteko savo privalumų, o ginčytina Armėnijai priklausanti Kalnų Karabacho teritorija atsidūrė istorinių šios regiono gyventojų įtakoje.
Kaip rašo www.slate.fr, panaši situacija susiklostė Moldovoje, kur Padniestrės teritorija atsidūrė Rusijos įtakos zonoje.
Optimizmo apimta Gruzija nusprendė išspręsti keblią Šiaurės Osetijos situaciją, tačiau galiausiai ši teritorija taip pat atsidūrė Rusijos įtakos zonoje.
Bet kuriuo atveju Europos Sąjunga (ES) ir JAV akivaizdžiai neišmoko praeities pamokų, todėl ėmėsi iniciatyvos Kijeve.
Iš pradžių buvęs Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius leido Maskvai įtvirtinti savo pozicijas, o vėliau šias pozicijas sugriovė. Tačiau Rusija perkėlė savo pozicijas į Krymą, palikdama Vakarus spręsti 140 mlrd. eurų (apie 483 mlrd. litų) siekiančių įsiskolinimų prieš užsienio valstybes turinčios Ukrainos likimą.
Atsižvelgiant į tarptautinės paklausos sumažėjimą, nenutrūkstamą Ukrainos iždo lėšų grobstymą bei visišką šios šalies gyventojų santaupų nebuvimą, tampa aišku, jog ES ir JAV teks ekonomiškai nukraujavusi valstybė, kuriai ik šiol pavyko išgyventi tik dėl Rusijos įtakos.
2009 m. ES skyrė 110 mlrd. eurų (beveik 380 mlrd. litų) siekiančią paskolą, o 2012 m. buvo priimtas sprendimas skirti šiai valstybei dar 130 mlrd. eurų (beveik 449 mlrd. litų). Kyla abejonių, ar ES pasirengusi užsikrauti sau ant pečių dar ir Ukrainos bėdas.
Atsižvelgiant į tai, kiek kainuotų šios valstybės gelbėjimas iš chaoso ir pilietinio karo, galima daryti prielaidą, jog neseniai Rusijai dėl Krymo grasinęs sankcijomis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Laurentas Fabiusas greitu metu ims jai grasinti dėl to, kad ši ES atiduoda likusią Ukrainos dalį.
Žvelgiant į didžiulį Vokietijos kanclerės Angelos Merkel demonstruojamą optimizmą, kurį ji rodo nepriklausomai nuo to, kad jai ir vėl teks atverti pinginę, kyla minčių, kad Briuselis kartu su Vašingtonu greitu metu pamėgins atsisakyti naujosios demokratinės Ukrainos ir leis Rusijai prisiimti dalį naštos, pasitelkiant daugiau mažiau oficialų rusakalbės Rytų Ukrainos dalies prijungimą prie Rusijos pagal Kosovo schemą. Visa tai, be jokios abejonės, vyksta reiškiant vangų pasipiktinimą.
Iš esmės galima teigti, kad Maskvai pačiai nereikia nieko daryti. Jai tereikia išlaukti momento, kai po nepavykusio Vakarų puolimo galima bus pasiimti sutartą šios šalies dalį.