„Rusijos žiniasklaidoje Ukrainos tema plačiai aptariama, tačiau niekada nekalbama su pačiais ukrainiečiais“, - savo pastebėjimus dėstė autorius iš Vokietijos, rašantis Vokietijos žiniasklaidai, bei ne vienerius metus gyvenantis Maskvoje Ulrichas Heydenas. „Mano nuomone, tai didžiausias jos trūkumas.“

Kaip rašo DW, Vokietijos fondo „Heinrich-Boll Stiftung“, siejamo su Žaliųjų partija, biuro Maskvoje vadovo Jenso Siegerto teigimu, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir jo vadovaujama propagandos mašina pastaruosius keletą metų praleido kaldama į galvas seną sąvoką, menančią Stalino laikus: Rusija apsupta priešų, tačiau tuo pačiu metu šios valstybės agentai bendradarbiauja su šiomis šalimis priešėmis. J. Siegerto teigimu, taip galima būtų apibendrinti Rusijos paruoštus pranešimus apie Ukrainą.

Konspiracija iš užsienio

J. Siegertas įsijungia rusiškus televizijos kanalus tik tada, kai nori sužinoti, ką turi pasakyti Kremlius.

„Rusijos vyriausybė žiūrovui sukuria įspūdį, kad Europos Sąjunga (ES) daro labai didelį spaudimą tam, jog vargšelė Ukraina prisijungtų prie ES dėl prastėjančios pačios ekonominės ES situacijos“, - pasakojo J. Siegertas bei pridūrė, kad gali susidaryti įspūdis, kad ES ketina išsunkti Ukrainos ekonomiką.

Panašią išvadą padarė ir U. Heydenas. Pokalbių laidose Rusijos politikos ekspertai teigia, kad ES turi strateginį planą išnaudoti Ukrainos rinką savo produkcijos realizavimui. Maža to, Rusijos žiniasklaida teigia, kad Vakarai turi ilgalaikių planų įtraukti Ukrainą į NATO aljansą.

Rusijos žiniasklaidoje dominuoja „Echo Moskvi‘ radijo stotis, „Doshd Internet TV“ transliuotojas ir keli nepriklausomi spausdinti leidiniai bei internetinės svetainės. Tačiau valstybinė televizija didžiajai Rusijos gyventojų daliai išlieka pagrindiniu informacijos šaliniu.

Interpretacija vietoje informacijos

Kaip teigia J. Siegertas, dezinformacija prasideda nuo skaičių. Nėra teisinga rodyti 50 protestuotojų, kai Kijeve buvo susirinkę iki milijono protestuotojų. J. Siegertas pridūrė, kad policija ir Ukrainos opozicija taip pat pateikia skirtingus skaičius. Tačiau netgi Ukrainos policija praneša apie 50 000 protestuotojų, tuo tarpu Rusijos valstybinė televizija pamini vos 200.

J. Siegertas prisimena neseniai rodytą televizijos laidą, kurioje buvo rodomas protestuotojas, kuriam, kaip buvo teigiama, sumokėjo. „Jie reiškė pasipiktinimą, kad ES rėmėjai naudoja štai tokius metodus – moka pinigus, kad žmonės protestuotų prieš Rusiją.“ Vėliau paaiškėjo, kad protestuotojas buvo Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus rėmėjas. Jei žmonėms nuolatos demonstruojami tokie reportažai, nepriklausomai nuo to, kad jie absurdiški ar įtartini, tai galiausiai turi poveikio.

Jokių vilčių susidraugauti

U. Heydenas pritaria, kad valstybinė Rusijos televizija linkusi telkti dėmesį į kraštutinumus, pavyzdžiui, Lenino paminklo nugriovimą Kijeve ar dešiniųjų politinių pažiūrų radikalų iš nacionalistinės partijos „Svoboda“ dalyvavimą protestuose. Reguliarios demonstracijos ir jose dalyvaujantys gyventojai nedomina Rusijos nacionalinio transliuotojo bei kitų žiniasklaidos priemonių. Korespondentai pateikia savo interpretacijas dėl situacijos. Rusijos nacionalinio transliuotojo auditorija neturi jokios galimybės išsiaiškinti, kodėl, prieš ką ar už ką žmonės iš tiesų protestuoja.

Rusijos nacionalinė televizija transliuojama beveik visoje Ukrainoje, tačiau Ukrainos įvykių nušvietimas spaudoje tikrai neturėtų Ukrainai pasirodyti patrauklus, be to, nors dalis ukrainiečių gali nepriimti to, kas rodoma, rimtai, kiti gali supykti.

Rusijos valstybinės televizijos korespondentas Kijeve neseniai gavo geriausio Rusijos nacionalinio transliuotojo propagandisto apdovanojimą. Šis apdovanojimas buvo įteiktas už įžūliausias melagystes dėl Maidano aikštėje vykstančius protestus.