Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (8)
Karolis Didysis
vikipedija nuotr. / Karolis Didysis

Kaip Karolis Didysis suvaldė chaosą Europoje?

Jis garantavo Europos žemyno stabilumą ir padarė galą susiskaldymui ir chaosui, įsivyravusiam po Vakarų Romos imperijos griūties. Egzistuoja įsitikinimai, kad Romos popiežius jam ant galvos uždėjo imperatoriaus karūną. Eurointegracijos istorijoje jo vardas tapo vienu iš pagrindinių simbolių – tai Karolis Didysis.

1200-osioms imperatoriaus Karolio Didžiojo mirties metinėms paminėti 2014 m. sausio 28 d. visoje Europoje ir visų pirma Vokietijoje, kuri buvo Karolio Didžiojo imperijos valdymo centru, įvyks paminėjimo ceremonijos. Kaip rašo „Stratejik Dusunce Enstitusu“, eurointegracijos idėjos tėvo – Karolio Didžiojo – mirties metinių minėjimas – tai proga dar kartą įvertinti situaciją, kurioje šiuo metu yra atsidūręs eurointegracijos judėjimas euro zonos krizės ir Europos Parlamento (EP) rinkimų fone bei pabandyti įsivaizduoti galimą tolimesnį įvykių kloties scenarijų.

Euro zonos įsiskolinimų krizė parodė Europos ekonominės ir pinigų sąjungos architektūros klaidingumą, o kol kas pinigų ir kreditų politika vykdoma viršvalstybiniu lygmeniu, o fiskalinės politikos disciplina valstybiniu lygmeniu iš viso neegzistuoja. Tokia situacija susiklosčiusi dėl to, kad Europos Sąjungos (ES) valstybės narės nepaiso (arba nesugeba paisyti) nacionalinių taisyklių, skirtų valstybių fiskalinės politikos kontrolei bei tinkamam įgyvendinimui, be to, sankcijos, numatytos toms ES šalims narėms, kurios nepaiso taisyklių, dėl politinių motyvų nėra aktyviai taikomos. Todėl galima teigti, jog euro zonos krizė parodė būtinybę peržiūrėti ekonominį ES valdymą. Šia kryptimi jau imtos taikyti tam tikros priemonės, tačiau kol kas nėra jokių konkrečių rezultatų.

Kai ES šalių narių biudžetų deficitas bei valstybiniai įsiskolinimai viršijo nustatytas ES ribas, teigiami lūkesčiai dėl to, kad iškelti socialiniai ekonominiai tikslai bus realizuoti, remiantis statistiniais duomenimis, nepasitvirtino. Tokiu būdu sėkmingas visos eurointegracijos vertinimas, ypač ekonominis jos aspektas, dėl krizės poveikio susvyravo, o šiandien šie rodikliai vis dar nėra atsistatę. Be to, krizė pagilino prarają tarp Šiaurės ir Pietų Europos, apie kurią buvo žinoma ir anksčiau. Šiaurės valstybių valdžios struktūros kritikuojamos dėl delsimo suteikti pagalbą krizės apimtoms valstybėms. Šiaurės Europos valstybių gyventojai pasisako prieš tokios pagalbos skyrimą. Situacija tampa dar labiau komplikuota dėl prarajos tarp „turtingosios Šiaurės“ ir „skurdžiųjų Pietų“, o tai griauna pagrindinio būtino socialinio psichologinio integracinio judėjimo elemento – bendrumo sampratos – pamatus.

Dėl politinio integracijos vertinimo buvo pasiekta stadija, parodanti, jog pasaulio problemų atžvilgiu ES linkusi vykdyti pasyvią politiką (nepriklausomai nuo to, ar tai būtinos priemonės ar sąmoninga ES politika). Tai puikiai iliustruoja ES poziciją dėl „arabų pavasario“ proceso, į kurį ES dėjo labai daug vilčių, taip pat ir Sirijos pilietinį karą, kai ES užėmė stebėtojos poziciją. Panaši situacija buvo susiklosčiusi ir Egipto valdžios nuvertimo atveju: ES tylėjo ir nereikalavo demokratinių principų – atraminių ES vertybių – paisymo. Iš esmės, eurointegracijos proceso progresas politine prasme nėra įmanomas, kol nėra išspręstos ekonominės problemos.

Iš Jungtinėje Karalystėje (JK) netylančios kalbos dėl galimo šios valstybės atsiskyrimo nuo ES iškėlė klausimą dėl praktinio Lisabonos sutartyje numatytos galimybės išstoti iš ES panaudojimo. JK ar kurios kitos valstybės sprendimas išstoti iš ES reiškia ekonominės ir politinės ES struktūros sutrikdymą bei kovos su ekonominėmis ir politinėmis problemomis, kurios kiltų dėl tokio sprendimo, proceso pradžią. Kadangi tokia situacija paliestų ne tik atsiskirti pageidaujančios valstybės, bet taip pat ir visos ES interesus, tai neišvengiamai turėtų neigiamos įtakos ES ateities vizijai.

Tiek valstybiniu, tiek ir viršvalstybiniu lygmeniu ES demokratija jautri svyravimams. Kai krizės akivaizdoje depresijos apimtose valstybėse į valdžią, nors ir laikinai, ateina technokratai, kurie nejaučia politinės atsakomybės prieš tautą, tai tampa demokratiniu ES regresu. Kita vertus, vienas iš nepalankių ES demokratijai faktorių nacionaliniu lygmeniu – tai nenumaldomas EP rinkimų aktyvumo mažėjimas, nes būtent EP yra pati demokratiškiausia ES politinės struktūros, kuri toli gražu neatitinka demokratinių standartų, institucija. 2014 m. įvyks EP rinkimai, tapsiantys ES demokratijos išbandymu. 2009 m. šiuose rinkimuose dalyvavo 43 proc. rinkėjų, tačiau labai tikėtina, jog šiais metais rinkėjų aktyvumas bus dar mažesnis.

Todėl galima būtų teigti, jog neilgai trukus su nauja jėga kils ginčai dėl demokratiškumo, kurie bus nukreipti į atsakymo į klausimą dėl to, ar iš tiesų EP pajėgus atstovauti ES šalių narių gyventojų interesus, paieškas. Be to, krizei apėmus tiek visą ES, tiek EP, tiek ir valstybiniuose parlamentuose stebimas ultradešiniųjų partijų, pasisakančių prieš eurointegraciją, stiprėjimas, o tai taip pat gali turėti neigiamos įtakos integracijos procesui. Šiandieną ES priversta svarstyti scenarijų, pagal kurį integracijos nepalaikančios radikalių pažiūrų partijos užims vietą tarp pagrindinių partijų.

2014 m. Škotijoje planuojamas referendumas, kuriame ketinama priimti sprendimą dėl Škotijos atsiskyrimo nuo JK. Nors didžioji dalis lūkesčių susijusi su tuo, kad škotai išreikš norą likti JK, tokio atsiskyrimo tikimybė kelia ES problemų dėl dviejų priežasčių. Pirma, jei įvyktų kurios nors ES valstybės narės pasidalinimas, nėra jokios ankstesnės patirties, kokiu būdu ES turėtų plėtoti santykius su atsiskyrusia šalimi. Antra, tikimybė, kad Škotija gali tapti užkrečiančiu pavyzdžiu kitoms ES šalims narėms, labai realistiška. Jei ES apims tokio pobūdžio susiskaldymas (tiek valstybiniu, tiek ir viršvalstybiniu lygmenimis), būtų pernelyg optimistiška tikėtis integracijos proceso pasistūmėjimo į priekį.

Tokiu būdu galima teigti, jog vieno iš eurointegracijos simbolių – Karolio Didžiojo – mirties metinių paminėjimo ceremonijos įvyks būtent tada, kai integracinis judėjimas atsidūręs politinių ir ekonominių išbandymų epicentre.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA