Klausymų savaitės - itin atsakingas EP veiklos laikotarpis. Nuo europarlamentarų sprendimo priklausys, ar bus patvirtinta ES „vyriausybė“ – neoficialiai EK narius galima būtų pavadinti Europos Sąjungos ministrais. Suprantama, visi – Lietuvos, kitų ES šalių piliečiai, institucijos – turėtume būti suinteresuoti, kad komisarais taptų patys stipriausi kandidatai.

Atsakomybė didelė tiek šalims, kurios juos siūlo, tiek pretendentus preliminariai palaiminusiam EK pirmininkui, tiek juos vertinantiems Europos Parlamento nariams. Neįtikus vienam ar keliems kandidatams, EP galėtų atmesti tik visą komisarų kolegiją. Europos Parlamentas balsuos arba už visą Komisijos sudėtį, arba prieš ją in corpore.

Visi palyginimai šlubuoja, bet įsivaizduokim tokią hipotetinę situaciją. Tarkim, Marijampolės, Utenos ar Šilalės rajonams suteikta teisė ir pareiga deleguoti į ministrų postus Lietuvos vyriausybėje savo kandidatus, o LR Seimui – jų tinkamumą pareigoms reikliai ir objektyviai patikrinti klausymuose. Nėra abejonės, kad suvalkiečiai, aukštaičiai ir žemaičiai turėtų išrinkti ir pasiūlyti pačius geriausius savo specialistus ar politikus, o parlamentarai Vilniuje privalėtų be gailesčio, be partinių simpatijų ir antipatijų juos „išegzaminuoti“.

Justas Vincas Paleckis
A.Šemetos situaciją sunkino ir tai, kad daug kas lygino jį su pirmtake – prieš penkerius metus kairiųjų vyriausybės deleguota D. Grybauskaitė klausymuose tiesiog sublizgėjo.
Bet net ir šis palyginimas neatskleidžia atsakomybės masto, nes Lietuvoje gyvena tik 3, o ES – 500 milijonų gyventojų. Todėl kandidatų klausymai EP tikrai nėra formali procedūra: kai kam jie tampa karšta pirtimi, kai kam – šaltu dušu, kai kam – neperžengtu politinės karjeros slenksčiu.
Žiupsnelis statistikos. Iš 27 būsimos Europos Komisijos narių vienas po karštų debatų ir ginčų paskirtas dar pernai– tai jos pirmininkas José Manuelis Barroso. 14 pretendentų jau turi komisaro darbo patirties, bet visiems jiems siūloma pakeisti portfelius (kuravimo sritis). 8 pretendentai yra buvę Europos Parlamento nariai.

Kandidatų amžiaus vidurkis – 53 metai. Daugiau nei trečdalis visų kandidatų (9) – moterys. Visi kalba angliškai, 7 moka rusiškai. 13 pretendentų priklauso krikdemų-konservatorių stovyklai, 8 – liberalų ir tik 6 – socialdemokratų (teisybės dėlei reikia pažymėti, kad kai kurios kairiųjų vyriausybės siūlė į komisarus ne savo politinės stovyklos kandidatą, o stiprų, nekeliantį jokių abejonių dešinįjį).

Ir dar žiupsnelis istorijos. 1998 metais Europos Parlamentas pirmą kartą istorijoje atstatydino Europos Komisiją, vadovaujamą dešiniojo Liuksemburgo politiko Jacueso Santero - dėl korupcijos ir nepotizmo.

Komisarų skyrimo procedūra kritikuojama dėl to, kad jie nėra renkami piliečių. Bet atranka per klausymus EP – taip pat savotiški rinkimai. Silpni ir nepasirengę kandidatai šio egzamino neturėtų išlaikyti. Pretendentai į komisarus, pagal oficialius reikalavimus, privalo pademonstruoti profesionalumą, mokėjimą dirbti komandoje (tiesa, tai sunku patikrinti per klausymus) ir gebėjimą bendrauti, įtikinti auditoriją.

Pastarasis įgūdis itin vertinamas ES ir gerai atsiskleidžia per klausymus. Tris valandas atlaikyti gerai apgalvotų klausimų krušą (klausimui skiriama 1 min., atsakymui – 2 min.) – ne juokai net ir užsigrūdinusiems politikos asams. Be to, pageidautina bendrauti ne gimtąją, o viena iš labiausiai paplitusių ES kalbų, kurių pagrindinė – anglų.

Kiekvienas pretendentas iš anksto užpildo anketą, kurioje, be kitos išsamios informacijos, privalo atskleisti ir savo finansines kortas (akcijas, turtą, galimus finansinius interesus). Kai kas iš kandidatų deklaruoja nemažą nekilnojamąjį turtą – namus ir butus, vasarvietes, sklypus. O štai vienas komisaras paskelbė neturįs jokio nekilnojamojo turto. Kai apie tai užsiminiau kolegei – lietuvių žurnalistei – ji suabejojo: ar gali taip būti? Aš neabejoju. Butą jis, matyt, nuomoja, o jeigu mėgintų suklaidinti parlamentarus, teigtų netiesą, tai būtų tiesiog nepatvirtintas.

Ne visiems pretendentams klausymuose vienodai palankiai susiklosto aplinkybės. Kai kurie kandidatai į komisarus gauna portfelį pagal savo išsilavinimą, patirtį, todėl jaučiasi kaip žuvys vandenyje. Kitiems atitenka naujos, neišbandytos sritys. Pavyzdžiui, latviui Andriui Piebalgsui, buvusiam energetikos komisarui, siūloma kuruoti vystimosi, pagalbos trečiosioms šalims sferą.
Lietuvoje toks neatitikimas tarp ministro išsilavinimo ir jo portfelio dažniausiai kelia žmonių nusistebėjimą bei nepasitenkinimą. Europos Sąjungos šalyse-senbuvėse ir Europos Komisijoje tokie dalykai yra savaime suprantami. Su sąlyga, kad kandidatas į pareigas įrodo turįs vadybos ir bendravimo gebėjimų. Mat didžiąją darbo dalį atlieka Komisijos direktoratai, kurie savo politinių vadovų (komisarų) politiniam pasirinkimui pateikia kruopščiai ir profesionaliai parengtų sprendimų variantus.

Kandidatų likimus po klausymų lemia septynių EP frakcijų ir 20 komitetų sutarimas. Daugiausia įtakos turi dvi didžiausios EP frakcijos – Liaudies partijų (krikščionių demokratų) ir Socialistų. Daugumai frakcijų labiausiai užkliuvo bulgarės Rumianos Jelevos, lietuvio Algirdo Šemetos ir jau antrai kadencijai siūlomo suomio Oli Rėno kandidatūros. Iš visų pusių pasklidusi kritika dėl gan bejėgiško pasirodymo klausymuose bei įtarimų dėl neskaidrių finansinių interesų ir ryšių privertė R. Jelevą atsiimti savo kandidatūrą. Dabar Bulgarija siūlo į tą patį postą Pasaulio banko viceprezidentę Kristaliną Georgijevą. Ją kolegos apibūdina kaip itin aukšto lygio nepolitikuojančią ekonomistę. Naujai kandidatei vasario pradžioje bus surengtas parlamentinis klausymas.

Netikėta, bet A. Šemetai daug kritikos atseikėjo ir jo kolegos, tos pačios politinės šeimos parlamentarai: krikščionys demokratai, o taip pat ir liberalai. Klausymų metu viena iš dešiniųjų kolegių kandidatui į akis ne visai diplomatiškai išrėžė, kad jis turėtų pamąstyti apie savo tinkamumą siūlomoms pareigoms. Atrodytų, keista – juk A. Šemeta finansų srityje dirba ne pirmus metus. Deja, koją pakišo europinio bendravimo įgūdžių stoka. Žinoma, A.Šemetos situaciją sunkino ir tai, kad daug kas lygino jį su pirmtake – prieš penkerius metus kairiųjų vyriausybės deleguota D. Grybauskaitė klausymuose tiesiog sublizgėjo. Atsakinėdamas į klausimus, A. Šemeta dažnai citavo Komisijos pirmininką J.M.Barosso, sudarydamas nepakankamo savarankiškumo įspūdį.

Visiškai kitokius įspūdžius paliko, tarkim, Slovėnijos deleguoto Janešo Potočniko klausymai. Dalyvaudamas juose ne kartą pasijutau tarsi teatre ar operoje, mat po tikslių ir sąmojingų kandidato atsakymų į klausimus salė prapliupdavo plojimais. Tuo tarpu J. Potočnikui siūloma sritis jam yra nauja – penkerius metus jis buvo atsakingas už mokslinius tyrimus ir inovacijas, o dabar jam priskiriama aplinkosauga.

Patirties šioje srityje stoką su kaupu kompensavo žaibiška reakcija, mokėjimas bendrauti su auditorija. Akivaizdu, kad per Kalėdų atostogas jis labai sėkmingai išstudijavo naująjį dosjė. Slovėnijos kairiųjų vyriausybės deleguotą kandidatą iš dešiniųjų stovyklos visos frakcijos ir atitinkami komitetai parėmė be jokių išlygų. J. Potočniko atvejis liudija, kad net ir maža, 2 milijonus gyventojų teturinti šalis, gali deleguoti aukščiausios prabos kandidatus. 

Prieš penkerius metus Europos Parlamentas pirmą kartą prieš tvirtinant Komisiją sugebėjo sustabdyti kai kuriuos pretendentus į komisarus: dešiniosios S. Berluskonio partijos atstovą Roką Butiljonę dėl jo prieštaringo pasirodymo klausymuose ir Latvijos dešiniųjų vyriausybės pasiūlytą Renatą Udre dėl jos neskaidrių finansinių interesų. Šį kartą krito R. Jeleva, kurios kandidatūrą pateikė dešinioji Bulgarijos vyriausybė. Taigi, Europos Parlamento "aukomis" vis tampa dešinieji, nors pastarosiose trijose EP kadencijose socialdemokratai ir kiti kairieji yra mažumoje.
Pažymėtina, kad ir šį kartą EP krikščionys demokratai bei konservatoriai iki paskutinio šovinio mėgino ginti R. Jelevą vien dėl to, kad ji „saviškė“, užmerkdami akis į jos fiasko klausymuose ir neaiškius finansinius ryšius. Pasak ekspertų, prieš klausymus didžiausių frakcijų vadovai - krikščionis demokratas J.Daulis ir socialdemokratas M. Šulcas - buvo sutarę kandidatus vertinti pagal jų kompetenciją.

Nepaisant to, krikščionių demokratų frakcija ilgai laikėsi principo: jei bus pajudintas bent vienas dešinysis, būtinai „kris“ bent vienas kairiųjų ar liberalų kandidatas. Ir vis dėl to socialdemokratai, palaikyti liberalų, žaliųjų ir kairiųjų frakcijų sugebėjo parodyti, kad tokia akla „saviškių“ gynyba kompromituoja ir Komisiją, ir Parlamentą, ir visą Europos Sąjungą jos piliečių akyse. Juk dabar, kai krizės bangos negailestingai purto ES laivą, jo denyje be atvangos privalo dirbti itin patikimi ir išmanantys komandos nariai.

Klausymai sustiprino stiprius kandidatus į komisarus, suteikė jiems papildomo pasitikėjimo. Ir kartu išryškino mažiau sėkmingai pasirodžiusių silpnąsias vietas - jas pageidautina kuo greičiau šalinti. EK pirmininkas dar gali sukeisti kai kurių komisarų portfelius. Kryžminėje klausymų ugnyje tapo aišku, kad J.M.Barosso, perdalindamas kompetencijas ir sukurdamas naujus komisarų portfelius neaiškiai apibrėžė kai kurių komisarų veiklos sritis. Tai irgi bus galima pataisyti ir tai bus dar vienas geras darbas, kurį padėjo atlikti klausymai.

Dešiniesiems sutikus „paaukoti“ R. Jelevą, nebuvo įgyvendintas kai kurių komitetų ir frakcijų siūlymas surengti pakartotinį klausymą Algirdui Šemetai bei kai kuriems jo kolegoms. Tai neatsitiktinis sutapimas. Tačiau Algirdui Šemetai keli EP komitetai suruošė papildomą egzaminą - šįkart raštišką. Jis gavo tikrai esminių, kiekvienam ES piliečiui svarbių klausimų rinkinį, į kuriuos jis privalo skubiai ir nedviprasmiškai atsakyti. Pagal atsakymų turinį su ekonominiais reikalais susiję komitetai dar kartą pareikš savo nuomonę. Tačiau R.Jelevai atsiėmus kandidatūrą tapo aišku, kad Lietuvos vyriausybės deleguotas atstovas šioje situacijoje praeiti parlamento "skaistyklą" jau turi neblogas galimybes.

Klausymai Europos Parlamente, atspindintys demokratiją Europos Sąjungoje, artėja į pabaigą. Jie padėjo sutvirtinti Europos Komisiją, išryškinti stipriąsias ir silpnąsias jos puses. Ar visi komisarai - ministrai sugebės dirbti pilnu pajėgumu ir tuo daryti įtaką ES piliečio gyvenimui? Atsakomybė dabar jau krenta ant Ž.M. Barozo ir siūliusių kandidatus vyriausybių pečių.