Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (40)
Jei kils karas, tai kur?

Jei kils karas, tai kur?

Europos Sąjunga vienija valstybes, besivadovaujančias bendru interesu ir bendromis vertybėmis. ES tapo sutarimo ir taikos simboliu, tačiau tai nereiškia, kad konfliktai Europoje šiandien neįmanomi.

Iki mūsų dienų nėra pamirštos skirtingos istorinės skriaudos, o oficialiai deklaruojamas pakantumas ne visada yra realizuojamas praktikoje. Visą tai galima pamatyti pažiūrėjus į kitokią – potencialių konfliktų Europą.

Maža teritorija – didelė konfrontacija

Kaip greitai gali įkaisti santykiai tarp dviejų ES šalių parodė vasaros pabaigos konfliktas dėl Gibraltaro. Ši nedidelė teritorija kontinento Pietuose kadaise priklausė Ispanijai, tačiau net nuo 1714 metų ji yra valdoma Jungtinės Karalystės, kuri negalvoja atsisakyti teisų į ją.

Konfliktas šių metų rugpjūčio mėnesį kilo po to, kai britai prie Gibraltaro krantų pastatė dirbtinį betoninį rifą, kuris užtvėrė kelią ispanų žvejų valtims. Ispanai įžiūrėjo tokiuose Jungtinės Karalystės veiksmuose diskriminaciją. Atsakydami į tai ispanai sugriežtino sienos su paminėta britų teritorija kontrolę. Gibraltaro valdžiai, kaip ir turistams, tarp kurių šis britų valdomas žemės lopinėlis Europoje yra labai populiarus, tai tapo nemaloniu siurprizu.

Konfliktui besiplėtojant abiejų valstybių oficialūs asmenys nevengė griežtesnių pasisakymų. Ispanai grasino įvesti 50 eurų mokestį kiekvienam kertančiam sieną su Gibraltaru, žadėdami paskirti šiuos pinigus kompensacijai nuskriaustiems žvejams. Be to, buvo planuota uždaryti Ispanijos oro erdvę į Gibraltarą skrendantiems lėktuvams.

Jungtinė Karalystė grasindavo apskskųsti Ispanijos veiksmus tarptautiniam teismui. Ji taip pat netiesiogiai primindavo, kad Londonas, reikalui esant, sugeba apginti savo užjūrio žemes. Šiame kontekste dažnai buvo prisimenami 1982 metų įvykiai, kai Argentina užėmė netoli savo krantų esančias Folklando salas, kurios priklauso Jungtinei Karalystei. Anuomet Londonas veikė šaltai ir ryžtingai – į Folklando salas pasiųsti britų kariuomenės daliniai gana greitai grąžino sau jų kontrolę.

Tačiau, atrodo, kad atvėsus orui, atvėso ir aistros. Šiandien apie konflikto tarp Ispanijos ir Jungtinės Karalystės tęsinį nieko negirdėti. Jau rugsėjo mėnesio pradžioje ispanų retorika sušvelnėjo ir šį konfliktą galima pavadinti jau kiek primirštu, tačiau tai nereiškia, kad ateityje ispanai ir britai sugebės išvengti ginčų dėl Gibraltaro.

Nesantaikos sala

Įsisenėjęs konfliktas rusena ir dar viename turistiniame rojuje – Kipre. 2004 metais Europos Sąjungos nare tapo tik graikiškoji Kipro respublika, tuo tarpu kitoje salos dalyje įsikūrusi nepripažintoji Šiaurės Kipro turkų respublika liko už ES borto.

Kipras turėjo šansą susivienyti. Minėtais 2004 metais įvyko referendumas dėl salos susijungimo į vieną federalinę valstybę. Turkiškoji salos dalis palaikė šį planą, tačiau prieš jį pasisakė graikiškojo Kipro gyventojai.

Kipras skilo į dvi dalis 1974 metais, kai įvyko perversmas, kurį organizavo graikų nacionalistai. Turkija siekdama apsaugoti saloje gyvenančius tautiečius įvedė į Kiprą kariuomenę. Nacionalistų perversmas žlugo, tačiau Turkija „pamiršo“ pasitraukti iš salos. Ji okupavo apie 38 proc. Kipro teritorijos ir įsteigė ten paminėtą Šiaurės Kipro turkų respubliką.

Pozicija dėl Kipro yra vienas iš barjerų Turkijos kelyje į narystę Europos Sąjungoje. Nepaisant to, ši valstybė ankščiau ar vėliau greičiausiai taps ES nare ir tada klausimas dėl Kipro gali iškilti vėl, tik dabar tai bus vidinio ES konflikto, kuriame dar kartą susikirs Graikijos ir Turkijos pozicijos, tema.

Problemos dėl vardo

Graikijos pozicija užkerta kelią į ES ir NATO dar vienai Europos valstybei – Makedonijai. Beje, oficialus šios valstybės pavadinimas, kol neišspręstas ginčas su Graikija, yra Buvusi Jugoslavijos respublika Makedonija (BJRM).

Atėnai reiškia nepasitenkinimą savo kaimynės pavadinimu. Pačioje Graikijoje yra istorinė Makedonijos sritis. Politikai Atėnuose mano, kad BJRM, naudodama Makedonijos vardą, potencialiai reiškia teritorines pretenzijas į graikų žemes. Graikija griežtai reikalauja, kad Buvusi Jugoslavijos respublika Makedonija pasirinktų kitą vardą.

Balkanai, kuriuose dar visai neseniai ruseno pilietinis karas, savaime yra gana sudėtingas regionas. Iš valstybių, susiformavusių po Jugoslavijos subyrėjimo, į ES kol kas įstojo tik Slovėnija (2004 metais) ir šiemet prie susivienijusios Europos prisijungusi Kroatija. Kitoms Balkanų valstybėms apie tai kol kas belieka tik svajoti.

Separatizmo iššūkis

Tačiau ES stabilumui gali grėsti ne tik konfliktai tarp jos narių, bet ir vidinės Europos Sąjungos valstybių problemos. Viena rimčiausių tokių problemų yra separatistiniai judėjimai, kurie radikaliais metodais siekia savo žemių nepriklausomybės.

Kontinentinėje Europoje tarp aktyviausių separatistinių jėgų buvo žinomi Ispanijoje veikę baskų separatistai, kurie kovojo už savo nepriklausomos valstybės įkūrimą. Teroristinis baskų sparnas ETA veikė nuo 1959 metų. Apie ginkluotos kovos nutraukimą ši organizacija paskelbė visai neseniai – 2011 metais. Skaičiuojama, kad per ETA veiklos dešimtmečius teroro išpuoliuose Ispanijoje žuvo daugiau nei 800 žmonių.

Kita plačiai žinoma separatistų organizacija veikia Jungtinėje Karalystėje. Tai yra Airijos išlaisvinimo armija (taip pat žinoma jos angliška santrumpa – IRA). Šios organizacijos nariai siekia Šiaurės Airijos nepriklausomybės nuo Jungtinės Karalystės. Nors 2005 metais IRA paskelbė nutraukianti ginkluotą kovą, nuo jos atskilo kelios radikalesnės grupuotės, tęsiančios teroristinę veiklą.

Viena iš šių grupuočių yra „Tikroji IRA“. Jos lyderio Liamo Campbello brolis Michaelis Campbellas 2008 metų pradžioje buvo sulaikytas Lietuvoje, kai atvyko į mūsų šalį pirkti ginklus šios grupuotės kovotojams. Tiesa, visai neseniai Lietuvos apeliacinis teismas M. Campbellą išteisino, nusprendęs, kad jo veiksmus išprovokavo specialiosios Jungtinės Karalystės tarnybos.

Nuo separatizmo iššūkių braška net Belgija, kurios sostinė Briuselis neretai vadinama ir susivienijusios Europos sostine. Separatistinės nuotaikos ypač stiprios Belgijos Flandrijos regione. Tiesa, asmenys siekiantys didesnės šio regiono autonomijos ar net nepriklausomybės, renkasi ne ginkluotą, o politinę kovą. Separatistų partija „Naujas flamandų aljansas“ yra gana populiari Flandrijoje, ji jau kelis kartus per pastaruosius metus šventė pergalę savivaldos rinkimuose.

Ne visi piliečiai lygūs

ES vienybę gali sudrumsti ir kitokio pobūdžio konfliktai. Socialinė trintis irgi yra įtampos šaltinis Europoje. Galima prisiminti 2010 metų įvykius, kai Prancūzija išsiuntė atgal į Bulgariją ir Rumuniją iš ten atvykusius romus. Tiems, kas žadėjo nesiveržti atgal į Prancūziją, buvo mokama 300 eurų „kompensacija“. Tačiau šis precedentas iškėlė nemažai klausimų.

Romai iš Bulgarijos ir Rumunijos šiandien yra tokie pat Europos Sąjungos piliečiai, kaip ir Prancūzijos gyventojai, tačiau su jais pasielgta kaip su atvykėliais iš trečiųjų šalių. Tai buvo tuometinio Prancūzijos prezidento Nicolas Sarcozi politikos dalis, tačiau pripažistama, kad tokie veiksmai prieštarauja fundamentaliems ES principams, kurie numato lyges teises visiems šalių-narių piliečiams.

Įtampą ES gali sukelti ne vien romų, bet ir kitų tautybių žmonių emigracija. Nemažai naujų, ne itin turtingų, ES šalių-narių piliečių veržiasi į geriau gyvenančias Europos Sąjungos senbuves. Šis procesas yra puikiausiai žinomas ir Lietuvoje.

Tačiau ne visos valstybės yra svetingos atvykėliams. Darbo migrantai kelia socialinę įtampą, jie dažnai yra kaltinami „pavogę“ darbą iš vietinių gyventojų. Ši įtampa skatina naujų nacionalistinių judėjimų atsiradimą ir stiprėjimą – tai yra dar vienas galimas artimiausios ES ateities iššūkis.

Lietuva ne išimtis

Konfliktines situacijas ES viduje nebūtina ieškoti kur nors toli – kartais užtenka apsidairyti aplinkui. Žinoma, vargu ar didelį konfliktinį potencialą ar grėsmę galima įžiūrėti, pavyzdžiui, Žemaitijos separatizme, kuris šiandien yra taikus ir neprimena nei belgų, nei, juo labiau, baskų ar airių situacijos.

Tačiau labiausiai sunerimti vertėtų dėl santykių su Lenkija. Po kelių sėkmingų geros kaimynystės dešimtmečių, kai atrodė, jog visos senos skriaudos yra pamirštos, o bendras ES formatas neleis jiems iškilti atmintyje, vos per kelis mėnesius santykiai tarp Vilniaus ir Varšuvos rimtai subjuro.

Kova su dvikalbėmis gatvių pavadinimų lentelėmis bei egzaminų lietuviškų ir tautinių mažumų mokyklų abiturientams suvienodinimas lyg šliūkštelėjo alyvos į ugnį. Konfliktinė retorika pradėjo skambėti ne vien iš nacionalistiškai nusiteikusių asmenų, bet ir iš Lenkijos vadovų, tokių kaip ministras pirmininkas Donaldas Tuskas ir Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, lūpų.

Lietuvos ir Lenkijos santykius ištiko krizė ir, deja, tenka konstatuoti, kad Lietuva nesugebėjo šios krizės suvaldyti. Džiugina tik tai, kad pastaruoju metu konfliktinis šios situacijos potencialas kiek išsikvėpė. Apie jį primena tik pavieniai incidentai – tokie, kaip, pavyzdžiui, įžeidžiantis plakatas per „Žalgirio“ ir „Lech“ klubų rungtynes Poznanėje.

Ar Europai užteks potencialo?

Čia paminėta tik dalis galimų konfliktų, kurie tykoja susivienijusią Europą ir gali tapti rimtomis problemomis ateityje. ES šiandien gyvena daugiau nei 500 mln. žmonių, kurie nebūtinai turi mėgti ir toleruoti vieni kitus. Tačiau būtent dėl šios priežasties Europos Sąjungos formatas ir yra toks svarbus.

ES galima pavadinti neturinčių analogų eksperimentu, kurio tikslas – išaiškinti, ar gali skirtingos valstybės, susitarusios dėl bendrų taisyklių ir vertybių, taikiai sugyventi vieni su kitais. Susivienijusiai Europai svarbu pademonstruoti, kad jos potencialo pakanka tam, kad šis eksperimentas būtų sėkmingas. Sugebėjimas išvengti konfliktų ar suvaldyti juos yra ir išliks vienu svarbiausių Europos Sąjungos efektyvumo požymių.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA