-Vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad europinis projektas buksuoja. Kokia jūsų Europos ateities vizija?

-Be jau minėtų priežasčių yra dar dvi. Globalizacija stumia į tam tikrą nacionalizmą ar net regionalizmą. Vis labiau mūsų visuomenėse įsigali individualizmas. Tai kenkia tiek nacionalinei, tiek europinei demokratijai.

-„Europos Parlamento dėka pliuralistinė gyvybinga demokratija yrane tuščia sąvoka, bet tikrovė“, – šiandien sakėte europarlamentarams.Kaip atnaujinti Europos ir piliečių ryšį, kuris, daugelio nuomone, yranutrūkęs?

-Šįryt savo pasisakyme priminiau, jog europinėdemokratija egzistuoja. Tarkime, EP dėka buvo patvirtinta subalansuotaPaslaugų direktyva. Kuri iš 27 vyriausybių kalba apie EuroposParlamento nuveiktus darbus? Kiek iš jų aiškina apie europinędemokratiją? Nė viena. Antipedagogika ateina ne iš ES institucijų, betiš nacionalinių vyriausybių.

-Vienas Europos Parlamento draugų „Facebook'o“ tinkle, vardu Danielis, teigia, jog Europos projektas iki šiol buvo vykdomas „iš viršaus į apačią“, tuo tarpu tikrą vienybę sukurti įmanoma tik iš apačios į viršų. Ką manote apie šiuos žodžius?

-Jie nėra klaidingi. Pradžioje Europos projektą leido plėtoti pokario entuziazmas, vėliau jis tapo labiau elitiniu ir ekonominiu. Kadangi Europa nėra federacija, tokia kaip JAV, demokratijos įgyvendinimo tarpininkas yra nacionalinė vyriausybė.

Vis dėlto, jei vyriausybėms priimtina apie Europą kalbėti taip, tarytum tebebūtų prieš du amžius vykusio Vienos Kongreso laikai, vargu ar galėsime ką nors padaryti. Negalime sukurti prieš vyriausybes nukreiptos Europos, deja, jos toli gražu nėra entuziastingai nusiteikusios Europos atžvilgiu.-Vokietijos susivienijimo metu vadovavote Europos Komisijai. Koks jūsų vaidmuo „istorijos pagreitėjimo“ procese?

-1989-aisiais įsibėgėję įvykiai galėjo vesti jei ne į pasaulinį karą, tai link kruvinų susidūrimų ar nestabilumo laikotarpio.

Kadtaip neatsitiko, turime būti dėkingi Gorbačiovui, prezidentui Bušuivyresniajam, kancleriui Koliui ir M. de Mezjerui. Valstybių vadovai irEuropos Bendrija greitai ėmė ginti idėją, jog Rytų Vokietija yraEuropos dalis.

Šiomis aplinkybėmis ėjau Europos Komisijospirmininko pareigas, turėdamas teisės aktų iniciatyvos ir sutarčiųsaugotojo teises. Nuo pat 1988-ųjų stengiausi atkreipti dėmesį įesmines problemas, o dieną po sienos griūties patikinau, kad rytųvokiečių vieta – Europoje. Sulaukiau kai kurių žmonių kritikos, tačiautai buvo istoriniai pokyčiai.

-Ar turėjote baimių dėl Rytų Vokietijos integracijos į Europos Bendriją?

-Taip.nors galutinis rezultatas buvo teigiamas, mano atsakomybę turintisžmogus privalėjo nerimauti. Vakarų vokiečiams aiškinau apie tarp taipvadinamųjų „vesių“ ir „osių“ kylančias problemas.

Nors nebuvo ikigalo aišku, ar viskas pavyks, daugelis vakarų vokiečių entuziastingainorėjo padėti Rytams. Daugelis vadovų ėmė kurti įmones RytųVokietijoje, kurios ekonominė padėtis buvo apgailėtina.

Iš esmės, procesas dar nesibaigė, tačiau manau, jog per dvidešimtmetį Vokietija nuveikė nepaprastai daug.

-Ar Vokietijos susivienijimo pamokos gali tapti pavyzdžiu naujų ES narių integracijai?

-Padėtisgerokai pasikeitė. 1989-ųjų įvykiai atvėrė kelią Vokietijossusivienijimui ir Europos plėtrai. Manau, jog tai, kas įvykoVokietijoje, sukėlė daug emocijų vakaruose gyvenusiems europiečiams.

Kalbantapie kitas šalis, visuomet buvau plėtros šalinininkas. Galbūt buvopasirinktas netinkamas metodas. Jei tuo metu būčiau buvęs valdžioje,būčiau palengvinęs procesą.

Tarp europiečių būtinas tikrasabipusis supratimas, kurį puoselėjo Europos tėvai kūrėjai, o ne vienbendri interesai. Reikia neleisti šiai ugniai užgesti. Kartą esu sakęs,jog Europai būtina siela. Tai gali šokiruoti dalį tikinčiųjų, tačiaugalvoje turėjau pasaulietišką šio žodžio reikšmę. Sielos reikia iršiandieninei Europai.