Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (3)
Leonidas Donskis (k) ir Bruce'as Jacksonas

JAV politikos ekspertas: Vilniaus viršūnių susitikime spręsis daugiau nei Rytų Partnerystės ateitis

Jei lapkričio 28-29 dienomis Vilniuje vyksiančio ES Rytų Partnerystės susitikimo metu nebus pasirašytas ES asociacijos susitarimas su Ukraina, krizė ištiks ne tik keturis metus gyvuojančią Rytų Partnerystės programą bei privers suabejoti ES „minkštosios galios“ galimybėmis, bet ir atvers didelę tuštumą Vakarų politikoje postsovietinio bloko atžvilgiu.

Tokias prognozes brėžia vakar Europos Parlamente Briuselyje viešėjęs garsus JAV politikos strategas, NATO plėtros architektu neretai pavadinamas Bruce'as Jacksonas. Leonido Donskio kvietimu ir iniciatyva Europos Parlamente pripažintas politikos ekspertas lankosi kasmet, jo seminarai Rytų Partnerystės ir ypač Ukrainos europinės integracijos temomis visuomet sulaukia didelio dėmesio. 

Žinoma, vakar surengtame seminare, pritraukusiame ne tik ES institucijų darbuotojų, bet ir Europos Parlamento narių, tarp kurių buvo ir EURONEST (ES Rytų kaimynių parlamentinės asamblėjos) pirmininkas Evgeni Kirilov, buvo kalbėta apie artėjantį ES Rytų Partnerystės programos viršūnių susitikimą, kuris vyks ES Tarybai dabar pirmininkaujančios Lietuvos sostinėje Vilniuje. Pasak B. Jacksono, šio susitikimo svarba milžiniška, kadangi jo baigtis nulems ne tik pačios Rytų Partnerystės programos, bet ir visos Vakarų politikos buvusių sovietinių šalių kryptimi ateitį.

Bruce'as Jacksonas priminė, kad Rytų Partnerystės programa buvo sukurta po 2008 m. NATO viršūnių susitikimo Bukarešte, kuomet Ukraina ir Gruzija nebuvo pakviestos prisijungti prie aljanso, o Vakarų politiką postsovietinių šalių atžvilgiu ištiko institucinė krizė. Tuomet susiformavusį politinių instrumentų, kuriais Vakarų šalys galėtų siekti buvusių sovietinių šalių integracijos Vakarų kryptimi, vakuumą užpildė naujai sukurta ES Rytų Partnerystės programa, kurioje pakviestos dalyvauti Armėnija, Azerbaidžanas, Baltarusija, Gruzija, Moldova ir Ukraina.

Visgi, pasak JAV politikos eksperto, veikiau ne pačios šalys, kurios su programa siejo skirtingas nuo kiekvienos šalies specifikos priklausančias glaudesnės integracijos su ES, saugumo ar ekonomines viltis, pasirinko dalyvauti programoje. Veikiau jas programai įgyvendinti pasirinko pati ES, tačiau per ketverius metus Bendrija nesugebėjo dalyvėms pasiūlyti nieko konkretaus. Žinoma, negalima sakyti, kad Rytų Partnerystės programa jos dalyvėms visiškai neatnešė naudos – tarptautinėje arenoje jos ėmė atrodyti patikimesnės, taip gaudamos daugiau užsienio investicijų ir pan.

Visgi šiandien Rytų Partnerystės programos situacija daug optimizmo nekelia. Iš programos praktiškai jau pasitraukė Baltarusija bei Armėnija, abejotinas ir Azerbaidžano likimas joje. Likusios trys dalyvės, ypač Ukraina, puikiai supranta savo svarbą projekto išlikimui, tad nebejaučia didelio poreikio konkuruoti tarpusavyje įgyvendindamos asociacijos susitarimams pasirašyti iš ES pusės reikalaujamus procesus ir pokyčius.

Pasak Bruce'o Jacksono, tokią nepavydėtiną ir neaiškumo dėl ateities kupiną situaciją pastaruoju metu išjudino didžiulės Rusijos pastangos kaip įmanoma sutrukdyti Vilniaus viršūnių susitikimo metu pasirašyti asociacijos susitarimą su Ukraina bei finalizuoti derybas su Gruzija bei Moldova. Įvairūs Rusijos ekonominio spaudimo veiksmai, įgyvendinami šių šalių bei Lietuvos kryptimi, ne tik puikiai pademonstravo, kaip svarbu Rusijai neparasti įtakos savo tradicinėse rinkose, ypač Ukrainoje, bet ir suvienijo pačias ES šalis nares, kurių požiūris ir Rytų partnerystės programos svarbos vertinimas, švelniai tariant, skiriasi priklausomai nuo konkrečios šalies interesų.

Rusijos spaudimas suvienijo užsispyrimą siekti glaudesnės integracijos su ES ir pačioje Ukrainoje, tad, pasak B. Jacksono, pati Rusija, nors ir siekdama priešingo efekto, padarė paslaugą Rytų Partnerystės programai.

Kalbėdamas apie Vilniaus viršūnių susitikimo baigties scenarijus, Bruce'as Jacksonas pabrėžė, kad ypač nesėkmės atveju pasekmės bus labai svarbios ne tik pačios Rytų Partnerystės programos ateičiai, bet ir visai Vakarų politikai. Visgi, jeigu susitikimas baigsis sėkmingai ir asociacijos susitarimas su Ukraina bus pasirašytas, o susitarimai su Gruzija ir Moldova parafuoti, programoje dalyvaujančių valstybių gyvenime staigių pokyčių tikėtis neverta. Toliau vyks ilgalaikiai procesai, šalys palaipsniui judės dar glaudesnės integracijos su ES kryptimi, o Rusija, žinoma, bus tuo nepatenkinta.

Visai kitokį scenarijų B. Jacksonas piešia susitikimo nesėkmės atveju. Pasak jo, tuomet ES praras savo patikimumą, nes nesutiks susisaistyti asociacijos ryšiais net su tomis Rytų Europos šalimis, kurios vis dar pageidauja glaudesnių ryšių su ES. Be to, ir vėl atsivers institucinė tuštuma – Vakarai vėl nebeturės efektyvaus institucinio instrumento ryšiams su postsovietiniu bloku palaikyti, tad chaosas Vakarų politikoje šia kryptimi garantuotas. Bus stipriai suabejota ir vadinama „minkštąją“ ES galia (soft power) – jei jos naudojimas artimiausioje kaimynystėje patiria fiasko, sunku tikėtis, kad ji bus efektyvi kituose pasaulio regionuose.

Ant plauko pakibs ir šių valstybių ateitis NATO. 2014 m. birželį vyksiančiame NATO viršūnių susitikime Ukrainai ar Gruzijai bus labai sudėtinga kalbėti apie savo narystę aljanse, jeigu jų santykiai su ES bus neaiškūs. Tragiškos pasekmės lauktų ir Ukrainos ekonomikos – tam, kad šalis nebankrutuotų, jai būtinos Tarptautinio valiutos fondo injekcijos, kurios įmanomos tik tuo atveju, jeigu ES ir Ukrainos santykių negaubs nežinomybė.

Tad, pasak B. Jacksono, Vilniaus viršūnių susitikime ant kortos pastatyta labai daug. Ir kol kas prognozuoti, kaip jis pasibaigs, vis dar labai sunku. Tikimasi, kad daugiau aiškumo dėl tikėtinų susitikimo rezultatų suteiks jau spalio 15-ąją skelbiama Europos Parlamento stebėtojų misijos Ukrainoje specialiųjų pasiuntinių, buvusio Lenkijos prezidento Aleksandro Kwasniewskio ir buvusio Europos Parlamento pirmininko Pat Cox, besistengiančių diplomatinėmis priemonėmis pasiekti Julijos Tymošenko išlaisvinimo, veiklos ataskaita.

***

Bruce'as Jacksonas įkūrė ir vadovauja JAV pereinamųjų demokratijų projektui, kurio pagrindinis tikslas – pagreitinti reformas postsovietinėse demokratijose ir šių šalių integraciją į euroatlantines institucijas. Nuo 1995 iki 2003 metų B. Jackson vadovavo JAV NATO komitetui – organizacijai, skatinančiai NATO plėtrą bei ryšius tarp JAV ir Europos. B. Jackson įdirbis demokratinių procesų labui bei Europos integracijai valstybiniu mastu įvertintas tokiose šalyse kaip Lenkija, Čekija, Vengrija, Slovakija, Rumunija, Latvija, Estija ir, žinoma, Lietuva.

B. Jackson buvo vienas pagrindinių neformalios „Vilniaus dešimtuko“ grupės kūrimo iniciatorių. JAV politologas už aktyvią veiklą prisidedant prie Lietuvos tapimo NATO nare 2002 m. buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didžiojo kryžiumi. Iki šiol B. Jackson yra išlaikęs tamprius ryšius su Lietuva.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA