Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
Isterija dėl fašizmo

Isterija dėl fašizmo

Ukrainoje ir Rusijoje radikaliojo islamizmo priešininkai bei antifašistai žodį „fašizmas“ vartoja labai dažnai, todėl būtų visai pravartu išsiaiškinti, ką gi šia žodis reiškia iš tiesų.

Rusijos remiami separatistai Rytų Ukrainoje tikina, kad Ukrainos valdžią užėmė fašistai. Tuo tarpu daugelis Rytų Europos valstybių gyventojų Rusijos prezidento Vladimiro Putino režimą vadinama nauja fašizmo atmaina. Kalbant apie radikalųjį islamizmą, dažnai „Broliams musulmonams“ apibūdinti vartojamas islamiškojo fašizmo terminas. Tuo tarpu kiti linkę kaltinimus dėl fašizmo žerti prieš islamą nusistačiusioms Vakarų Europos grupuotėms, rašo „Die Welt“. Taip vadinamieji Vokietijos antifašistai fašizmo apraiškas įžvelgia visame kame, kas vienokiu ar kitokiu būdu prieštarauja jų įsitikinimams.

Tačiau tokiu būdu šis terminas netenka savo prasmės bei tampa paprasčiausiu šūkiu, kuris panaudojamas kovojant su politiniais priešininkais. Be to, kai kurie istorikai vengia šio termino vartojimo nacionalinio socializmo kontekste. Jų įsitikinimu, neatsakinga totalitarinį Hitlerio režimą sulyginti su fašistiniu Francisco Fanko režimu Ispanijoje, Antonio de Oliveira Salazaro režimu Portugalijoje ar Benito Mussolini režimu Italijoje.

Todėl turbūt būtų prasminga išsiaiškinti, ką vis dėlto reiškia fašizmas bei fašistinis mąstymas. JAV istorikas Robertas O. Paxtonas prieš keletą metų tai jau mėgino padaryti. Jo manymu, fašizmui būdingos mobilizuojančios aistros.

Atsikratyti „nešvariųjų“

Tai viską apimantis krizės pojūtis, kuriuo grindžiama nepaprastoji padėtis, tikėjimas grupės, kuriai priklausai, viršenybe, lyginant su kitomis grupėmis bei atskirais individais, taip pat ir tikėjimas, jog grupė, kuriai priklausai, yra kitų grupių auka, todėl privalo gintis bet kokiais įmanomais būdais, baimė, jog šią grupę gali sunaikinti individualistinis liberalizmas, klasių kova bei užsienio įtaka, „švaresnės“ visuomenės siekimas bei „nešvariųjų“ atsikratymas, vyriško autoriteto poreikis, instinktų pergalė prieš protą, prievartos estetika bei grupės interesų pergalė prieš įstatymą ir teisę.
Siekiant pagrįsti šias aistras skirtingose kultūrinėse aplinkose gali būti naudojamos skirtingos ideologijos. Vokietijos nacionalsocialistų atveju, krizės priežastimi tapo tariamas žydų sąmokslas prieš arijų rasę. „Broliai musulmonai“ tikina, kad islamas – tai pasaulinio sąmokslo auka, o žydai ir kryžiuočiai nori pavergti visą pasaulį.

Postsovietinėje Rusijoje Vladimiras Žirinovskis kadaise reikalavo atgaivinti panslavizmą, kuris neva galėtų tapti atsvara žydų valdomam Vakarų dekadansui, tokiu būdu neva mėginant užspęsti Rusiją į kampą. Taip pat V. Žirinovskis pasisakė už atskirų regionų, kurių Rusija neteko kovodama su Vakarų valstybėmis, sugrąžinimą. Vienu metu jo valdoma Liberalų demokratų partija buvo stipriausia Rusijos parlamente, nors pats V. Žirinovskis neteko savo populiarumo paaiškėjus, kad jo tėvas buvo žydas. Dabar jau galima teigti, jog V. Putinas perėmė daugelį tuometinės V. Žirinovskio vykdytos programos punktų.

Viską apimančios isterijos skleidimas

Norint išsiaiškinti skirtumus tarp Hitlerio ir B. Mussolini, juo labiau bandant įvardinti skirtumus tarp Vokietijos nacionalsocialistais, „Broliais musulmonais“ Egipte, V. Putino rėmėjais Rusijoje ir Ukrainoje, akivaizdu, kad tai – skirtingos fašizmo rūšys, tačiau vis dėlto mobilizuojančios aistros visais atvejais turi panašumų.

Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog šios aistros gali gana stipriai pasireikšti taip pat ir tarp Vakarų demokratinių valstybių piliečių ir politikų. Tai susiję, pavyzdžiui, su viską apimančiu krizės pojūčiu, kurį provokuoja didžioji žiniasklaidos priemonių dalis, o taip pat ir politinės jėgos.

Nepriklausomai nuo to, ar kalbama apie neva neišvengiamas ekologines katastrofas ar apie Vokietijos savęs susinaikinimą, susijusį su aukštais gimstamumo rodikliais tarp imigrantų ir iš socialinių pašalpų gyvenančių šios šalies piliečių, isterijos skleidimas – tai fašistinio mąstymo, kurį galima pavadinti fašistine beprotybe, požymis.

G.Wildersas nėra fašistas

Vienybės ir taip vadinamojo didžiojo „mes“ siekimas – tai amžina vilionė, ypač stipriai ši pagunda pajaučiama ištikus krizei. Kai 1939 m. demokratijai iškilo komunizmo ir fašizmo pavojus, jaunasis Johnas Kennedy pareikalavo Vakarų valstybių paklusti savanoriškam totalitarizmui jų pačių išgyvenimo vardan. Žinoma, J. Kennedy neįmanoma pavadinti fašistu, tačiau dažnai kartojamas jo raginimas, ištartas 1961 m. – „Neklausk, ką tavo tėvynė gali duoti tau, paklausk, ką tu gali jai duoti“ – yra vienas nedemokratiškiausių šūkių, lygiai taip pat kaip ir 2013 m. Vokietijos Socialdemokratų partijos priešrinkiminės kampanijos šūkis: „Viską sprendžiame mes!”.

Todėl galima būtų teigti, jog tarp fašizmo kaip mąstymo bei pojūčio ir demokratijos nėra nenuverčiamos sienos, tačiau politinis judėjimas gali būti pavadintas fašistiniu tik tada, kai jis ne turi daugybę rėmėjų ir rinkėjų, tačiau taip pat yra paremtas tam tikra organizuota masine baze, kuri yra pasirengusi vardan asmeninių tikslų įgyvendinimo peržengti demokratines ar teisėtas ribas.

Šia prasme tokios organizacijos kaip „Broliai musulmonai“, „Hezbollah” ar Islamo revoliucijos sargybiniai Irane daug labiau panašūs į savo istorinius pirmtakus nei tokios vieno asmens partijos kaip Geerto Wilderso Laisvės partija Nyderlanduose, kurios, be jokios abejonės, yra abejotina, tačiau jos tikrai negalima pavadinti fašistine.

Tuo tarpu V. Putinas, kuris savo politinės karjeros pradžioje buvo kuklus ir niekuo neišsiskiriantis politinio aparato sraigtelis, laikui bėgant sukūrė ideologinę bazę, pavergiančią žmonių mases, kurie remia jo tikslus dėl vidinio išsivalymo nuo išorinės ekspansijos tiek šalies viduje, tiek ir už jos ribų. Panašu, kad dirva šioms idėjoms yra gana palanki.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA