Arši konkurencija tarp valstybių, kuri yra 28 šalis vienijančios Europos Sąjungos varomoji jėga, ir gudrūs politiniai žaidimai iškels naują vadovybę, kuri prie Bendrijos vairo stos blokui stengiantis atsitiesti po gilios ekonominės krizės.
Labiausiai visiems rūpimas klausimas – kas pakeis Europos Komisijos vadovą Jose Manuelį Barroso (Žozė Manuelį Barozu), kuris atsistatydins spalio 31 dieną. Europos Parlamento partijos jau rikiuoja savo kandidatus nenorėdamos, kad jas aplenktų tarpusavyje susitarusios valstybės narės.
Visų žvilgsniai krypsta ir į kitą svarbų postą Komisijoje – užsienio politikos vadovo – kurį šiuo metu užima britė Catherine Ashton (Ketrin Ašton). Jos įpėdinio lauks nelengva darbotvarkė, įskaitant sunkias derybas dėl Irano branduolinės programos ir gilėjančias problemas Centrinėje Afrikoje.
Europos Vadovų Tarybos prezidentas iš Belgijos Hermanas Van Rompuy (Hermanas Van Rompėjus) savo postą paliks lapkričio 30 dieną. Jis dvi kadencijas vadovavo šiai institucijai, kuri, kai kuriais vertinimais, šiuo metu jau nustelbia Europos Komisiją, anksčiau savo rankose turėjusią visas galias.
ES lyderiai sprendžia, kas vadovaus Tarybai, o jos prezidento skyrimo procesas tampriai susijęs su Europos Komisijos vadovo išrinkimu.
Po rinkimų gegužę pasikeis visas Europos Parlamentas, turintis 751 narį ir siekiantis daryti didesnę įtaką ES darbotvarkei, ekonominei politikai.
Naujai išrinkta asamblėja susirinks liepą ir visų pirma išrinks savo naują pirmininką, kuris pakeis vokietį socialistą Martiną Schulzą (Martiną Šulcą), reikalavusį didesnės demokratinės atskaitomybės maždaug 500 mln. gyventojų turinčioje Bendrijoje.
Parlamentas siekia didesnės įtakos
Iki šiol teisė nuspręsti, kas užims aukščiausius postus Bendrijoje, priklausė valstybių lyderiams.
Visiems žinoma, kad J.M.Barroso buvo paskirtas Europos Komisijos vadovu, kai jo kandidatūrą, kaip kompromisinį variantą, parėmė tuometinis Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Tony Blairas.
2009-aisiais įsigaliojusi Lisabonos sutartis reikalauja, kad valstybių lyderiai „atsižvelgtų“ į Europarlamento nuomonę, pareikštą balsavimu.
Vis dėlto formaliai jie nėra priversti jos paisyti, todėl tikėtina, kad naujojo Europos Komisijos vadovo paskyrimas bus, kaip jau įprasta, politinių derėtuvių tarp valstybių rezultatas.
Europarlamento partijos, norėdamos užkirsti kelią tokiai įvykių eigai, jau sudarinėja savo kandidatų į Komisijos vadovus sąrašus.
Socialdemokratų stovykla šiame poste norėtų matyti dabartinį Europarlamento pirmininką M.Schulzą, tačiau jo kandidatūra ne itin patinka Vokietijos kanclerei Angelai Merkel. Alternatyva šiam vokiečiui galėtų būti Danijos vyriausybės vadovė Helle Thorning-Schmidt (Helė Torning-Šmit).
Liberalų kandidatas paaiškės vasario 1 dieną. Jie renkasi tarp buvusio Belgijos premjero Guy Verhofstadto, kuris 2004-aisiais pralaimėjo J.M.Barroso, ir švedo Olli Rehno, dabartinio ES ekonomikos reikalų komisaro, kuriam teko pagrindinis vaidmuo sprendžiant euro zonos skolų krizę.
Kai kas teigia, kad O.Rehno reputacijai pakenkė jo nepalenkiama pozicija dėl būtinybės laikytis griežto taupymo politikos – karpyti išlaidas ir didinti mokesčius siekiant stabilizuoti viešuosius finansus, nors vėliau buvo sutarta, kad diržų veržimo politika negali būti vienintelis atsakymas – dar svarbiau skatinti augimą ir kurti daugiau darbo vietų.
Didžiausia Europos Parlamente centro dešiniosios pakraipos Europos liaudies partija (EPP) kovą rengia susitikimą Dubline. Jos kandidatų sąrašo viršūnėje yra dvi pavardės – ES finansų rinkų komisaro Michelio Barnier (Mišelio Barnjė) ir buvusio Liuksemburgo vyriausybės vadovo Jeano-Claude'o Junckerio (Žano Klodo Junkerio).
J.-C.Junckeris vadovavo euro zonos šalių finansų ministrus vienijančiai Eurogrupei sunkiausiu skolų krizės, kuri vos nesužlugdė bendrosios Europos valiutos, laikotarpiu ir žinomas dėl savo kiek šiurkštoko būdo.
Briuselyje tarp galimų EPP kandidatų taip pat minimi Airijos premjeras Enda Kenny (Enda Kenis), kuris jau pareiškė, kad jo šis postas nedomina, bei Lenkijos ir Suomijos vyriausybių vadovai Donaldas Tuskas ir Jyrki Katainenas.
Vis dėlto visi, ir favoritai, ir galimi „tamsūs arkliukai“ puikiai žino, kad galutinį rezultatą nulemia kompromisų menas.
Bus atidžiai pasverti ir įvertinti kairiųjų, centristinių ir dešiniųjų politinių jėgų, taip pat didžiųjų ir mažųjų valstybių interesai bei tarpusavio konkurencija, atsižvelgta į daugybę dirbančių personalijų ir siekį užtikrinti realią lyčių pusiausvyrą.
Kai yra tiek daug neapčiuopiamų veiksnių, rezultatas dažnai būna ne toks, kokio galima būtų tikėtis.
T.Blairas buvo laikomas aiškiu favoritu stoti prie Europos Komisijos vairo, tačiau JAV vadovaujamos invazijos į Iraką šešėlis užkirto jam kelią į šį postą, kuris atiteko H.Van Rompuy, mažiau kontraversiškai asmenybei.
Po T.Blairo fiasko manyta, kad jo kolegai leiboristui Davidui Milibandui (Deividui Milibandui), užėmusiam Britanijos užsienio reikalų sekretoriaus postą, neabejotinai atiteks naujosios ES užsienio politikos vadovo pareigos, tačiau į jas buvo paskirta tuo metu mažai žinoma politinė figūra, ES prekybos komisarė C.Ashton.