Būtent į dvi iš jų – sosto atsisakiusią Nyderlandų karalystės monarchę Beatričę ir vis dar karališką monolitą primenančią D. Britanijos valdovę Elžbietą II pažvelkime išsamiau.
Karalienė, važinėjanti dviračiu
Nyderlandų karalystę pastaruoju metu sudrebino karališkos tikrąja to žodžio prasme reformos. Valdovė Beatričė perdavė sostą savo sūnui princui Willemui Alexanderiui. Nors toks sprendimas gali pasirodyti netikėtas, yra keletas šio reiškinio pusių. Visų pirma, perduoti sostą nebaigus kadencijos nėra stebinantis reiškinys Nyderlanduose, nes Beatričei jį perleido jos motina, karalienė Juliana 1980 m. Manoma, jog tradicijos esmė – ne tik parodyti šalies monarchijos brandumą demokratiniame pasaulyje, bet ir suteikti galimybę sosto įpėdiniams daugiau pasireikšti ne tik reprezentacinėse funkcijose, bet ir šalies politiniame gyvenime.
Beatričės sprendimas perleisti valdžią sūnui ne tik nesumažino, bet dar padidino jos populiarumą visuomenėje. Patys šalies gyventojai organizavo iškilmingas eisenas bei kitus renginius, skirtus valdžios perdavimui paminėti, žmonės internete talpino dainas šalies monarchams, kūrė eiles ir dabinosi oranžine atributika. Šis žingsnis parodo, kad karalienė nesilaiko įsikibusi valdžios. Pasak politikos apžvalgininkų, Olandija yra šalis, labai vertinanti asmenybės laisvės išraiškas ir demokratiją, todėl tokia rotacija patinka žmonėms, netgi sukelia euforiją.
Yra ir kita priežastis, kodėl visuomenė buvo apimta tokios pagarbos sostui. Atrodo, kad karalienė Beatričė sugebėjo puikiai įsisavinti viešųjų ryšių sferą – sukūrė paprastos, nuoširdžios ir artimos eiliniams olandams monarchės įvaizdį. Be abejo, dviračiu važinėjančią po miesto gatves karalienę pamatyti – tikrai ne eilinis įvykis. Šalies žiniasklaidoje skelbiama, kad karalienė daugelyje sričių mėgo elgtis kaip eilinė olandė, netgi mėgo gatvėmis važinėtis dviračiu, tuo pačiu kitiems visuomenės sluoksniams, labiau vertinantiems solidumą, ji reiškėsi kaip valstybinius reikalus išmananti politikė. Taigi, karalienė sugebėjo atitikti didesnės dalies šalies gyventojų viltis, o užsienyje reprezentuodama Nyderlandus sulaukdavo nemažai simpatijų.
Strateginis mąstymas ar paprasčiausias nuoširdumas?
Beatričė buvo ne tik puiki įvaizdžio strategė, bet ir nuovoki praktiniame valdyme. Nors šalies valdymą užtikrina vyriausybė, Beatričė turėjo politinės galios mechanizmų. Ji galėjo pasirinkti premjerus ir teikti jiems suformuoti vyriausybę. Svarbu tai, kad politine galia karalienė visada naudodavosi saikingai, tačiau apdairiai, ypač politinių nesutarimų šalyje fone.
Beatričė ne tik viešumoje, laisvalaikiu, bet ir tiesioginėse pareigose stengėsi vengti monarchams būdingos pompastikos, laikėsi darbo etikos ir to reikalavo laikytis savo aplinkos žmones. Atsisakiusi sosto, karalienė tikrai neišnyks iš Europos politinio ir visuomeninio gyvenimo. Gali būti, jog ji nebus abejinga stebėtoja ir prižiūrės, kaip sūnus valdo šalį, gal net imsis patarinėti vienu ar kitu klausimu. Paradoksalu, tačiau tokiems patarimams gali atsirasti poreikis, nes naujasis šalies monarchas negarsėja kaip labai protokolo besilaikantis, santūrus aristokratas. Greičiau atvirkščiai – jaunystėje kėlęs skandalų dėl pomėgio pasilinksminti, Willemas Alexanderis turės savo tautai ir visai Europai parodyti, kad ne tik sugeba atitinkamai elgtis, bet ir turi politinės valios priimti vieną ar kitą sprendimą. Ne visiems patinka ir Nyderlandų karaliaus šeimyninis gyvenimas.
Tačiau Beatričė vertina ne tik kažkada palaidūnų bulvarinėje žiniasklaidoje vadintą sūnų, paskirdama jį sosto įpėdiniu, bet ir marčią – taip pat kiek nevienareikšmišką asmenybę. Willemo Alexanderio žmona Maksima nėra aritstokratė. Ekonomistės išsilavinimą turinti Maxima Zorreguieta iš Buenos Airių dirbo bankuose, o jos šeima buvo įsivėlusi į skandalą. Nepaisant kilmės ir kartais kiek ekstravagantiškos išvaidzos (kad ir oranžinių aukštakulnių), Maksima greitai tapo olandų numylėtine, o tuometinė monarchė Beatričė ją padarė pilnateise einamųjų šalies reikalų dalyve.
Tradicinės monarchijos atstovė
Dar viena garsi Europos monarchė, tačiau skirtingai nuo Beatričės neatsisakanti karūnos, yra D. Britanijos karalienė Elžbieta II. Atšventusi 60-metį soste, ši moteris pagal tik keliais metais atsilieka nuo garsiosios karalienės Viktorijos, XIX a. valdžiusios šalį ir laikomos ilgiausiai D. Britanijai vadovavusia monarche.
Kodėl tiek ilgai viešpataujanti valdovė neseka Beatričės įkandin ir neperleidžia sosto sūnui, galima paaiškinti keletu įžvalgų. Visų pirma, D. Britanijos monarchija pastaruoju metu neturėjo tokios valdžios perdavimo tradicijos, todėl ir Elžbieta, gavusi karūną paveldėjimo būdų, ją taip pat perduos tik tokiu būdu. Princas Charlesas yra pirmasis kandidatas į karūną jau 59 metus.
Galbūt ne tik tradicijos, bet ir asmeninės savybės laiko Elžbietą II soste. Moteris garsėja tvirtu charakteriu, kurį suformavo ir įvairūs išbandymai – pergyventi karo baisumai, asmeninio gyvenimo tragedijos, bulvarinių žurnalistų išpuoliai, šalies krizės. Tad nenuostabu, kad ji tvirtai laikosi soste. Be to, pirmasis kandidatas į sostą – princas Charlesas ne tik nepasižymi tvirtumu, bet garsėja ne visiškai adekvačiais pasisakymais viešumoje, skandalingais poelgiais ir nestilingumu. Nors šiais bruožais Charlesas panašus į Willemą Alexanderį, tačiau juos skiria vienas labai svarbus dalykas – olandui kelią į žmonių širdis nutiesė teisingai išsirinkta žmona, tuo tarpu Charleso nesėkmingas šeimyninis gyvenimas tik dar labiau sumažino visuomenės simpatijas jam.
Vis dėlto, ir D. Britanijoje yra vienas niuansas, leidžiantis manyti, kad galbūt Elžbieta II gali pasekti Beatričės keliu. Charleso sūnus princas Williamas pastaruoju metu vis labiau mėgiamas šalyje. Paradoksalu, tačiau jo populiarumas vėl susijęs su moterimi – Williamo žmona Kate yra tautos numylėtinė, dažnai lyginama su širdžių karaliene vadinta princese Diana, todėl analitikai vis dažniau kalba, kad Williamas gali tapti naujuoju šalies karaliumi. Pagal tradiciją tai būtų įmanoma tik tuomet, jei jo tėvas, princas Charlesas atsisakytų sosto sūnaus naudai. Žinant tvirtą Elžbietos II būdą, kai kurie politologai mano, kad ji gali įtikinti sūnų perleisti valdžią anūkui.
Jaunystėje – valiūkiška, soste – tvirta ir racionali
Nuo valstybinių reikalų pereikime prie asmeninio gyvenimo. Kaip jau minėta, tiek Beatričė, tiek ir Elžbieta II turi tam tikrą įvaizdį šalyje, kurį kuria ir pačios. Jei Beatričė visą laiką bandė sudaryti veiklios, tačiau novatoriškos ir gyvenimo būdu nuo tautos per daug nesiskiriančios valdovės įvaizdį, tai Elžbieta visada stengiasi atrodyti solidžiai, netgi šaltai ir racionaliai laikytis šimtamečių tradicijų.
Politologai: pareigos atliktos puikiai
Pažvelgus, ką politologai mano apie šių dviejų moterų vaidmenį Europoje ir tolesnes monarchijos tendencijos D. Britanijoje ir Nyderlanduose, ekspertai sutinka, kad tiek iš sosto pasitraukusi Beatričė, tiek ir pareigas einanti Elžbieta II puikiai atliko joms pavestas funkcijas tiek šalių viduje, tiek ir užsienyje.
Pabrėžiama, kad abi monarchės ne tik kad nesiekė stiprinti šių institucijų politinės svarbos, kas dabartinės demokratijos fone daugumai atrodytų nelogiška, tačiau ir institucinį galios mažėjimą priėmė kaip šiuolaikinio pasaulio, kuriame monarchai vienur daugiau, kitur mažiau atlieka ne politinio šalių valdymo, bet reprezentacines funkcijas, dėsnį.
Beatričė valdymo metu sugebėjo, o Elžbieta II ir iki šiol sugeba rasti bendrą kalbą su politiniu elitu, skirtingų partijų atstovais, tarptautinėmis organizacijomis ar Bendrijos institucijomis. Svarbu ir tai, kad abi valdovės dažnai lankėsi užsienyje, ten sulaukė nemažos pagarbos, taip stiprindamos tarpvalstybinius ryšius ir kurdamos savo šalių įvaizdį. Nors jų valdymo stilius ir asmeniniai bruožai, santykis su šeimos nariais ir įvaizdis visuomenėje skiriasi, savo šalyse abi moterys valdymo metu sugebėjo išlaikyti visuomenės meilę, o tuo pačiu pagarbą karališkai institucijai bei pačiai valstybei.
A. Kulakauskas: monarchiją galime turėti ir Lietuvoje
Istorikas, politologas Antanas Kulakauskas, paklaustas apie D. Britanijos ir Nyderlandų skirtumus, pabrėžė, kad Beatričė ir Elžbieta II atspindi pirmiausia tų šalių politinės kultūros, o ne institucinius bruožus. „Be abejo, šios šalys gerokai skiriasi tiek savo dydžiu, tiek įtaka. D. Britanija vis dar išlaiko didžiavalstybingumą, daugiatautiškumą – didelės šalies bruožus. Tuo tarpu Nydernaldai šiuo metu yra geriausiu atveju vidutinė dydžiu ir įtaka Europos valstybė, nebeturinti tokios galios, kokią turėjo šalies istorijos eigoje“, – sakė mokslininkas.
Vis dėlto, pasak A. Kulakausko, olandai išlaikė monarchines tradicijas tiek oficialiame, tiek ir visuomenės fone, nes be trumpų okupacijos periodų šalyje nebuvo nutrūkusios valstybingumo tradicijos.
„Dar svarbu tai, kad šių laikų monarchijos prisitaiko prie tautos. Tiek D. Britanijos, tiek ir Nyderlandų valdovės siekė atitikti būtent jų tautos supratimą, o realiame politiniame gyvenime monarchai dažnai yra politinio elito įrankis“, – pabrėžė jis. Profesoriaus teigimu, vis dėlto, nepaisant nemažų mokesčių mokėtojų lėšų valdovų išlaikymui, tiek D. Britanijos, tiek ir Nyderlandų monarchės ar kiti karališkos šeimos nariai yra reikšmingi palaikant tautos vienybę, solidarumą, pasididžiavimą valstybe.
Kalbėdamas apie D. Britanijos ir Nyderlandų monarchijų įvaizdį, A. Kulakauskas sakė, kad jis susijęs i valstybių reikšme. „Visas pasaulis su susidomėjimu stebi, kas vyksta D. Britanijos karališkoje šeimoje, kad ir ką pagimdė. Tai reiškia, kad tokios valstybės įvykiai rūpi visam pasauliui. Tuo tarpu tai, kas vyksta mažesnėse šalyse, labiau rūpi tik tų šalių gyventojams“, – pabrėžė politologas.
Paklausus, ar Lietuvos visuomenėje dar yra išlikusios monarchistinės sampratos supratimas, istorikas sakė, kad masiniame lygmenyje to praktiškai nelikę, nors yra tam tikrų, neįtakingų visuomenės grupių didesnis domėjimasis, kaip kad įvairūs klubai. „Vis dėlto, negalima atmesti galimybės, kad ir Lietuva kada nors netaps monarchija. Mažos valstybės yra priklausomos nuo tarptautinės situacijos, jei kas nors pasaulyje pasikeistų, galbūt mūsų šalis kada nors vėl galėtų tapti monarchija“, – svarstė jis.