Beveik dvi valandos kruopštaus lyginimo, ir jau galima puoštis ryškiaspalviu suvalkiečių kapsų tradiciniu kostiumu. Toks fiziškai varginantis, bet nepaprastai nuotaiką pakeliantis darbas kartojasi kasmet. Vienos ar kitos šventės proga. Skirtumas tas, kad, palyginti su praėjusiais kartais, dabar rimtai pasigedau kapsių taip mėgtų koralų karolių. Kaip rašoma knygose apie tautinį lietuvių kostiumą, suvertų iš šakelių arba stambių karoliukų. (Atrodo, lietuvės jautė potraukį nepigiems egzotiškiems dalykėliams visais laikais!?) Kaip ir ligi šiol, teks dabintis gintariniais papuošalais – vis dar egzotika daugeliui europiečių.
Pernai Europos diena taip pat buvo švenčiama strateginėje Liuksemburgo vietoje – centrinėje Place d‘Armes aikštėje, ir dėl to turėjo didžiulį pasisekimą. Lankytojai prie lietuvių stendo plaukte plaukė dar ir todėl, kad jis buvo įsikūręs netoli įėjimo į Place Guillaume aikštę. Čia šeštadieniais tradiciškai vyksta turgus, vestuvininkai ir turistai skuba miesto rotušės link, iš čia veda tiesiausias kelias į valstybės vadovo – Didžiojo Hercogo rūmus.
ES Teisingumo Teismo rūmų prieigos – taip pat puiki vieta gegužės 9-ajai paminėti. Gal net tinkamiausia šiemet, nes minimas Šumano deklaracijos paskelbimo 60-metis. Jei ne Europos Sąjungos tėvais vadinamų Robero Šumano (Robert Schuman) ir Žano Monė (Jean Monnet) planas sukurti bendrą Europos anglių ir plieno rinką, šiandien Lietuvos vardą išgirdę užsieniečiai dar labiau kraipytų galvas. Jau apie visa kita nė nekalbant. Bet apie viską nuo pradžių.
„Sveiki, kuo jūs vardu?“ – tvirtai spausdamas ranką prie lietuvių bendruomenės stendo pasiteiravo Robertas Wageneris, Jis tikriausiai jau ateinančią savaitę pradės eiti naująsias – Lietuvos garbės konsulo Liuksemburge pareigas, – apie tai bus paskelbta oficialiajame Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės leidinyje „Le Mémorial“. R. Wageneris pakeis pirmąjį ilgametį garbės konsulą Nerijų Parulį.
Apsidairau: dešinėje – ES Teisingumo Teismo pastatas, priešais – du to paties Teismo „Bokštai“, kairėje, visai čia pat, kaimynų latvių informacinis stendas. Vienintelės Lietuvos stendo papuošimui pritrūko ES vėliavos fone užrašyto valstybės pavadinimo dviem kalbomis – šventės organizatoriai siunčia atsiprašymą „désolé“. Šią klaidą netrukus ištaisė Liuksemburgo lietuvių bendruomenės pirmininkas Žilvinas Bubnys, jam talkino Europos Parlamente dirbantis Algirdas Razauskas. Rezultatas: bematant sukurtas išskirtinumo įspūdis ryškiai geltonomis, žaliomis ir raudonomis didžiosiomis raidėmis – „LITUANIE. LIETUVA“.
„Labas!“ – lankytojų, pradedant ES institucijų tarnautojais ir jų šeimos nariais ir baigiant keliais pavieniais asmenimis, srautas buvo bene pats didžiausias prieš ir po įspūdingo Europos Parlamento torto pjaustymo 14 valandą. Žinoma, tam daug įtakos turėjo tąryt Liuksemburgo Europos mokykloje surengta tradicinė pavasario mugė, o ir Europos dienos šventei pasirinkta necentrinė miesto vieta. Taip pat nemažai susidomėjusiųjų traukė pro šalį į ES Teisingumo Teismą, kur vyko Atvirų durų diena ir kur šio Teismo vertėja Audronė Strimaitytė maloniai kvietė sėkmę išbandyti viktorinoje.
Kai kuriuos lankytojų veidus buvo galima pažinti iš pernai metais vykusios Europos dienos šventės. Pavyzdžiui, Liuksemburgo lietuvių stendą ir vėl aplankė garbingo amžiaus vietos žydas, kuris nepaprastai didžiuojasi savo motinos kilme – Vilnia, arba Vilniuš, kaip jis mėgsta sakyti. Tiesa, lietuviškai šis vyras nemoka nė žodžio ir yra įsitikinęs, kad pati praktiškiausia kalba pasaulyje – prancūzų.
„Kas yra Lietuva?“ šiemet nesiteiravo nei vienas lankytojas, tačiau kur ji yra, teko parodyti bent porai. Vienas pagyvenęs vyriškis garsiai nusistebėjo: teigė žinantis, kad Lietuva ir Latvija yra dvi skirtingos valstybės, tačiau kodėl šių metų gegužės 9-osios proga viena ir ta pati valstybė turi net du savo stendus?! Taip ir liko neaišku, kurios šalies iliuziją jam sudarė prancūziški užrašai „Lettonie“ ir „Lituanie“.
Užtat kur yra Lietuva ir kas joje geriausia puikiai žino Liuksemburgo lietuvių bendruomenės stendą aplankiusi ES Teisingumo Teismo generalinė advokatė Eleonora Šerpston (Eleanor Sharpston). Jei nenutuoktum, kas ši pasižymėjusi moteris, ir kad ji turi tamprius ne tik giminystės ryšius su lietuviais, nei vieno, nei kito iš tolo nenuspėtum.
Retas tautinis kostiumas
Be įvairių šventės dalyvių, turėjusių pasirodyti ant scenos ir šalia jos, nebuvo matyti daugiau nė vieno tautiniu kostiumu pasipuošusio atstovo iš 26 ES šalių. Dėl ryškiaspalvių suvalkiečių kapsų tradicinių rūbų Liuksemburgo lietuvių bendruomenės stendas, galima drąsiai teigti nesigiriant, buvo išskirtinis. Kelios pro šalį ėjusios tautietės prisipažino kadaise šokusios ir dainavusios tautiniuose ansambliuose – žinios išliko, bet ne tautiniai drabužiai.
Į klausimą, kiek Liuksemburge yra lietuvių, turinčių tautinį kostiumą, vietos lietuvių bendruomenės pirmininkas Žilvinas Bubnys atsakė klausimu: „Kiek lietuvių Lietuvoje turi tautinį kostiumą ir juo puošiasi švenčių metu?“ Patraukimą pečiais sekė negailestingas pastebėjimas: „O kiek esi Liuksemburge kokioje „nenacionalinėje“ šventėje sutikusi užsieniečių su tautiniais kostiumais?“ Tądien – nė vieno.
Robero Šumano deklaracija, nuo kurios prasidėjo Europos vienijimasis, paskelbta prieš 60 metų, tad senųjų ES valstybių narių gyventojai vieni kitus per šitiek laiko jau kažkiek „atrado“. Lietuva šiemet švenčia šeštąsias narystės ES metines, todėl nenuostabu, kad daugeliui europiečių tėra egzotiška šalis kažkur Europos žemėlapio „šiaurėje“. Taikliai pastebėjo pro lietuvių stendą ėjęs airis: „Anksčiau manėme, kad jūs ten – kažkokie kitokie. Dabar jau žinome, kad esate lygiai tokie patys, kaip ir mes, o kartais net dailesni visomis prasmėmis.“