Apsidairiau ir mane aplankė vakarykštės dienos įvykiai, vienos iš kolegių kalba apie Smolensko tragediją ir politinio mito gimimą – ir ak, kokia ironiją! – tiesiai prieš mane stulpą apkabinusi Lenkijos vėliava, vis dar pakelta pusiau.
Įėjimas vis dar nukrautas gėlėmis. Keistas jausmas, lyg viskas, kas įvyko, dar tik lauktų savo eilės. Iš kitos pusės (erdvės atžvilgiu), Prancūzijos ambasada. Pats Stendhal‘is ten buvo apsistojęs. Jauna studentė (nors vyresnė ir brandesnė už mane) paliko Rytų Europą dėl didžiosios Prancūzijos praeitame amžiuje, ją ten vadino Pašliete.
Dabar iš Prancūzijos mąstytojų galime suprasti – Visa, kas bus, jau yra nutikę, tai tik Komentarai. Regis, neišvengsiu šiandien prieštaringų jausmų šiame parke, tačiau išlieku stebėtinai ramus tarp dviejų laisvai ir konvulsyviai išlindusių prieštarų, tarp dviejų Vilniaus senamiesčio grandų.
Kodėl? Nes pasaulis nebėra padalintas į du polius, gretimoje gatvelėje šmėkšteli ir dalelė Austrijos... Nebetenka rinktis užuojautos vienai tautai arba paklusimo vienai ideologijaii, mes renkamės multikultūrizmą.
Šiuo rašiniu autorius dalyvauja konkurse "Europietiškumas mano akimis".