ES Tarybos Spaudos tarnybos sekretoriato Briuselyje teigimu, Europos Sąjungos tarnautojai, priklausomai nuo jiems pavestų užduočių įvairovės ir situacijos, turi rengtis atitinkamai. Tačiau kuomet paliekama daug erdvės interpretacijoms, rezultatai gali būti patys netikėčiausi.

Stebint tiesiogines posėdžių vaizdo transliacijas, jų įrašus ir reportažus iš Europos Parlamento, dažnai matyti Europos išrinktieji be griežtų klasikinių kostiumų. Ir nebūtinai vilkintys pačius elegantiškiausius megztinius ar į akis nekrentančius džinsus.

„Į instituciją, kuri atstovauja beveik 500 mln. žmonių, visada einu vilkėdamas kostiumą, – patikina Europos Parlamento narys Zigmantas Balčytis. – Tačiau tai nereiškia, kad neigiamai žiūriu į tuos kolegas, kurie pasirenka laisvesnį aprangos stilių. Svarbu, kad visi atrodytume tvarkingai ir estetiškai.“

Nereikėtų pamiršti,kad europarlamentarai į posėdžius neretai atskuba tiesiai iš oro uosto ar traukinių stoties, nes yra priversti gyventi ir dirbti tarp Briuselio ir Strasbūro. Vien dėl to Europos Parlamente atlaidžiau žiūrima į laisvesnio stiliaus aprangą.

Moterys turi daugiaulaisvės

Visgi devyni iš dešimties europarlamentarų teikia pirmenybę dalykiniam stiliui.Tarp jų – ir Lietuvos atstovai. Pavyzdžiui, sunku būtų Justą Vincą Paleckį, Zigmantą Balčytį, Vytautą Landsbergį ir kitus įsivaizduoti megztiniuotus ar džinsuotus. Su tokia apranga politikus galima sutikti nebent laisvalaikiu.

„Taip susiklostė, kad pastaruosius trisdešimt metų tenka užimti vadovaujančias pareigas, todėl ir oficialus aprangos stilius man jau yra daugiau nei įprastas“, – teigia Z. Balčytis.

Darbo partijos įkūrėją ir jos ilgametį pirmininką Viktorą Uspaskich prieš kelerius metus buvo galima pamatyti ir be kostiumo. Daug kas mena, kai per lietuviškąją televiziją šį politiką rodė su džinsais ir odine striuke. Tačiau jo tokio niekada nepamatysi Europos Parlamente: čia jis visuomet dėvi kostiumą ir ryši kaklaryšį.Kai iš oro uosto jam tenka vykti tiesiai biurą, europarlamentaras neformalią aprangą greitai pakeičia kostiumu, ir tik tuomet pasirodo viešumoje.

„Laisvės riboti negalima, tačiau būtina auklėti, kalbėti apie kultūrą,vertybes, kad žmogui iš vidaus būtų noras Parlamente, kitose valstybinėse institucijose vilkėti kostiumą, ryšėti kaklaraištį“, – pabrėžia V. Uspaskich.


Tiesa, Europos Sąjungos institucijose, įstaigose ir agentūrose dirbančios moterys turi daugiau laisvės nei vyrai. Jos gali elegantiškai atrodyti vilkėdamos ir dalykinį kostiumėlį, ir ryškiaspalves palaidines, ir megztinius. Kas tai paneigs, stebėdamas už švietimą, kultūrą, daugiakalbystę ir jaunimą atsakingą eurokomisarę Androulla Vassiliou, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininko pavaduotoją Irini Ivoni Pari,europarlamentarę Radvilę Morkūnaitę-Mikulėnienę ir kitas.

Pagarba visiemsaprangos stiliams

Sakoma, kad eurokratai griežčiausiai rengiasi Briuselyje, kur jų yra didžioji dauguma.Šiek tiek sausos, tačiau Liuksemburge vyraujančiam aprangos kodui įvertinti reikalingos statistikos.

Liuksemburgo finansų sektoriaus priežiūros komisijos oficialiajame sąraše užregistruoti 149 bankai, kuriuose dirba virš 26,4 tūkstančių tarnautojų. Finansų sektoriaus profesionalai (293 aktyvieji verslai) įdarbinę per 13,5 tūkstančio žmonių, 193 valdymo įmonės kolektyvinio investavimo srityje – apie2,3 tūkstančio.

Liuksemburge-bankininkystės sostinėje ES prieš akis iškyla daugiau nei42 tūkstančiai potencialiai kostiumuotų asmenų. Tačiau net jei visi bankų, finansų sektoriaus ir valdymo įmonių tarnautojai būtų išimtinai kostiumuoti, jie tesudarytų kiek daugiau nei 8,7procento visų šalyje dirbančiųjų dalį.

Liuksemburgas taip pat garsėja audiovizualinės žiniasklaidos, IT technologijų ir turizmo sektoriais. Čia kostiumuoti asmenys neretai patraukia akį.Regioninės ir vietinės administracijų,įvairių tarptautinių kompanijų darbuotojus dažnai galima sutikti megztiniuotus. Galiausiai šioje šalyje įsikūrusios Europos Sąjungos institucijos ir jų padaliniai, kur neapibrėžtas joks aprangos kodas.

Kirchbergo, Gasperich ir stoties rajonai – puikiausi taškai stebėti darban skubančius eurobiurokratus. Viltis pamatyti griežtą dalykinę aprangą vilkinčių žmonių būrį gali greitai subliūkšti: įprotį sutikti žmones pagal drabužį čia jau beveik išstūmė pagarba visiems aprangos stiliams.

Kostiumas geriau neidžinsai?

Verslo etikos lektorė,įvaizdžio konsultantė-trenerė Alvyda Jasilionytė teigia, kadgalioja nerašytos taisyklės arba etikos kodekse būna numatyta,kaip derėtų atrodyti vienoje ar kitoje vietoje.

„Džinsai ir megztinis,laisvalaikio stiliaus drabužiai, visiškai netinka darbui biure ardalykiniams susitikimams, – įsitikinusi A. Jasilionytė. –Kuo laisvesniu stiliumi žmogus rengiasi, tuo labiau atsipalaidavęsjaučiasi ir dėl to kenčia darbo kokybė.“

Dalykinių kostiumųvengiantys politikai, pavyzdžiui, Europos Parlamento žalieji irkairieji, tikriausiai prieštarautų tokiam samprotavimui, tačiau,anot įvaizdžio konsultantės-trenerės, yra įrodyta, kad „kaipatrodai, taip jautiesi“.

A. Jasilionytėsįsitikinimu, net jei kai kurios organizacijos penktadieniais leidžiaį darbą atvykti apsirengus neformaliau, džinsai turėtų būtitamsūs, tiesūs klasikiniai, o megztukas – plono mezgimo.Nepaisant to, tokia apranga trokštamo autoriteto sukurti nepadės.

„Visada geriauelegantiškos kelnės nei džinsai. Mūsų išvaizda, laikysena,kalbėsena, mimika, gestai ir tariami žodžiai – visa lemiaaplinkinių nuomonę“, – psichologines subtilybes vardijaA. Jasilionytė.

Asmens patikimumas,kompetencija, dalykiškumams, išsilavinimas, profesionalumasdažniausiai vertinamas nesąmoningai, todėl labai svarbunepraleisti savo šanso: antro karto gali ir nebūti.