Jų teigimu, Europos Velykos bendrauja skirtingomis kalbomis, bet užtat lietuviškoji tradicija verčia aikčioti užsieniečius.
Velykos lietuviams – rimties ir susibūrimo šventė, stengiamasi atsisakyti audringų puotų ir vakarėlių. Tikriausiai Velykos yra vienintelė šventė Lietuvoje, kurią kiekvienas lietuvis pasitinka vienodai.
Skirtingai nei Kalėdų metu, kuomet skiriasi dovanų teikimo, valgymo ir laiko praleidimo traidicijos, per Velykas kone kiekvienas prisideda prie kiaušinių marginimo, namų tvarkymo, nesvetimas susikaupimo jausmas. Lyginant su kitomis Europos valstybėmis, atrodytų, kad Lietuva šią pavasarinę šventę žymi nuobodžiai, bet panagrinėjus atidžiau, mūsų tradicijos nėra prastesnės už triukšmingai švenčiančių europiečių papročius.
Kiaušinių dažymas – iš kartos į kartą
Pakalbinti apie asmenines didžiosios pavasarinės šventės tradicijas, europarlamentarai vienareikšmiškai pritaria, kad tai šeimos laikas.
„Visada susirenkame mamos namuose, atvažiuoja giminės. Šeštadienį dažome kiaušinius, o sekmadienio rytą einame į bažnyčią“, - klasikinę rutiną apibūdina Vilija Blinkevičiūtė. Tuo tarpu Algirdas Saudargas pabrėžia, kad noras būti su savais gimė sovietmečiu, kuomet svarbu buvo puoselėti tradicijas. Tiesa, vieni žymi tik svarbiausias dienas, o kitiems šventė prasideda Didžiają savaite.
„Stengiames laikytis pasninko. Laukimas turi vykti susikaupime. Tai šventę padaro ypatingesnę. Vis dėlto namuose tradicijos ateina per religiją“, - komentuoja Radvilė Morkūnaitė – Mikulėnienė.
Anot europarlamentarės, svarbus ritualas – švarinimasis, kuomet tvarkoma ne tik aplinka, bet ir mintys. Ypatingą prasmę įgauna pirtis. Tokių pažiūrių laikosi ir Justina Vitkauskaitė-Bernard, kuriai taip pat svarbu pavasarinę žalumą perteikti namuose, todėl skiria laiko žolelėmis ir samanomis puošti šventinį stalą.
Europarlamentarai pritaria, kad viena svarbiausių ir linksmiausių Velykų tradicijų – kiaušinių marginimas. Tai ne tik didžiausia pramoga, bet ir dažymo technikos perdavimas iš kartos į kartą.
„Mūsų šeimos tradicinis dažymo būdas – marginti vašku, dažyti svogūno lukštuose. Taip pat skutinėjame margučius, nudažytus ta pačia rausvai ruda svogūnų lukštų spalva. Natūralios priemonės su pavasario ir atgimimo švente dera gražiau“, - teigia R. Morkūnaitė - Mikulėnienė.
Toks dažymo būdas labiau priimtinas tiek V. Blinkevičiūtei, tiek A. Saudargui, tiek J. Vitkauskaitei-Bernard. Išbandę įvairiausias technikas, sintetinius dažus ir lipdukus, visi pritaria, kad svogūnų lukštai ir žolės – pats patikimiausias ir natūraliausias dažymo būdas, kuriuo galima išgauti įvairiausių ornamentų.
„Gal tai skamba ir banaliai, bet didžioji kuliminacija – tai mūšis kiaušiniais. Kaip bebūtų, tai svarbūs apeiginiai veiksmai, kurie kasmet kartojasi“, - apie savo Velykas pasakoja J. Vitkauskaitė – Bernard.
Vakariečiams sunku patikėti
Europarlamentarai sako, kad kitų valstybių kolegos dažnas lieka nustebę, kad lietuviai dažo kiaušinius. Jiems tai atrodo didis laiko švaistymas, kasdienybės prabanga.
„Žinoma, kai gyvenimo tempas yra pagreitėjęs, laiką norisi taupyti ir margučius populiaru tiesiog apklijuoti lipdukais. Mūsų senieji marginimo būdai vakariečiams yra labai įdomūs“, - apie kolegų reakcijas pasakoja R. Morkūnaitė – Mikulėnienė.
Vakarų Europoje, Skandinavijos valstybėse labai mėgstami šokoladiniai margučiai, o, pavyzdžiui, suomiai turi šokoladinius kiaušinius baltu lukštu. Švedijoje velykiniais kiaušiniai gaminami iš kartono, į juos įdedamas didelis saldainis.
„Latvijoje margučiai būtinai turi būti dekoruoti raižiniais. Teko girdėti, kad Graikijoje kiaušinius tradiciškai dažo raudonai, nes ši spalva simbolizuoja Kristaus kraują. Lenkijoje kiaušiniai privalo turėti sidabrinę ir auksinę spalvas“, - kolegų pasakojimus prisimena V. Blinkevičiūtė. Bet štai Belgijoje dažymo tradicijų išvis nėra.
„Buvau šokiruota, kai pirmą kartą švęsdama Velykas Belgijoje suvokiau nebūsiant dažytų kiaušinių. Jie nieko apie tokias tradicijas nežino. Turėjau jiems paaiškinti, ką tai reiškia, o jie neslėpė nuostabos“, - pasakoja J. Vitkauskaitė – Bernard.
Iš tiesų Belgijoje gyvuoja varpelių tradicija. Velykų rytą pas gerus vaikus ateina varpeliai, jie ima skambėti ir vaikai bėga žiūrėti, kas yra atnešta dovanų. Dažniausiai tai būna blizgiuose poperėliuose įvynioti kiaušiniai.
Dar šiek tiek apie europiečių tradicijas
R. Morkūnaitė-Mikulėnienė ir V. Blinkevičiūtė teigia, kad joms įspaudingiausiai atrodo vokiečių šventimo paparočiai. Vokietijoje Velykos – didžiausia metų šventė, net ir vaikams ji svarbesnė nei Kalėdos. Šeimininkės prieš Velykas skuba atnaujinti langų dekorą, žaisliukais – margučiais puošia kiemo medžius, po kuriais kone savaitę po Velykų vaikai bėga ieškoti dovanų. V. Blinkevičiūtė sako, kad liko sužavėta vokiška Velykų stalo puošmena – velykiniu lizdu. Tai kepinys iš mielinės tešlos su duobutėmis margučiams sudėti.
Manoma, kad Velykų lopšys – Prancūzija. Nuo Velykų iki Sekminių visa šalis tampa didžiuliu šokoladinių kiškių ir vištų rojumi.
Prancūzijoje Velykų simboliais laikomi ne tik kiškis ar višta, bet taip pat varpai ir žuvis. Tuo tarpu Švedijoje Didįjį Ketvirtadienį vaikai apsivelka ilgus sijonus, apsimuturiuoja skaromis, pasiima tuščius kavinukus ir traukia nuo durų prie durų, prašydami pridėti į juos saldumynų. Suaugusieji puošia namus beržų šakelėmis ir ryškiomis plunksnomis.
Vidurio Europoje paplitusi laistymo vandeniu tradicija. Laistydami vandeniu savo mylimąsias vaikinai nori joms perduoti gyvybiškai svarbias vandens galias. Šie simboliai ir magiškos vandens galios vaidino svarbų vaidmenį mūsų protėvių, senųjų slavų, gyvenime. Tiesa, vaikinų ir merginų santykiai svarbūs yra Čekijoje. Čia vaikinai antrąją Velykų dieną švenčia pliaukšėdami per merginų kojas pomlazkomis – spalvingais kaspinais išpuoštais botagėliais. Toks plakimas esą suteikia sveikatos ir jaunystės likusiai metų daliai. Švaistydamiesi pomlazkomis jaunuoliai dar deklamuoja vaikiškus eilėraštukus, prašinėdami kiaušinių.