Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
Ramūnas Vilpišauskas

Europa 2020: déjà vu ar pasirengimas proveržiui?

Kovo pradžioje Europos Komisija pristatė siūlomą Europos Sąjungos (ES) strategiją dėl „pažangaus, tvaraus ir integracinio ekonomikos augimo“, turinčią pakloti pamatus ES ir jos valstybių narių ekonominei plėtrai artimiausiais dešimt metų. Žinant gana kuklius prieš dešimtmetį pompastiškai patvirtintos Lisabonos strategijos pasiekimus ir kritiką ne tik menkiems jos rezultatams, bet ir įgyvendinimo priemonėms, naujoji strategija vertintina pirmiausia pagal tai, kiek ji sprendžia Lisabonos strategijos trūkumus.

Iš pagrindinių trūkumų paminėtini pernelyg gausūs, gana skirtingai apibrėžiami ir kartais prieštaringi tikslai daugelyje viešosios politikos sričių, atotrūkis tarp nacionalinių ir ES ekonominių pertvarkų procesų bei neįpareigojantis strategijos įgyvendinimo metodas.

Mažiau tikslų

Vertinant naujojoje strategijoje Europa 2020 Komisijos pasiūlytus siektinus tikslus galima pirmiausia pastebėti, jog jų skaičius iš tiesų yra sumažintas. Kaip pabrėžia pati Komisija, vienas iš pagrindinių naujosios strategijos elementų yra susitelkimas ties trimis prioritetais - „pažangiu" (aukštosiomis technologijomis grindžiamu), „žaliu" (aplinką tausojančiu) bei socialiai integruotu augimu. Taip pat akcentuojama, jog šie siekiai artimiausiems dešimčiai metų turi būti išreikšti išmatuojamais, patikimais duomenimis pagrįstais ir valstybių narių situacijų skirtumus gerbiančiais rodikliais, kurių skaičius turi būti ribotas. Tokių rodiklių sąrašas apima užimtumo, tyrimų ir plėtros bei inovacijų intensyvumo, taršos, atsinaujinančių išteklių dalies energetikoje, bei energijos sunaudojimo, taip pat mokyklų nebaigiančių mokinių bei aukštąjį išsilavinimą turinčių, galiausiai, žemiau nacionalinės skurdo ribos gyvenančių dalies. Daugelis šių rodiklių yra išreikšti kaip siektini tikslai ir pirmiausia turėtų rodyti visos ES pažangą laike, nors Komisija ir toliau linkusi lyginti ES rodiklius su atitinkamais JAV bei Japonijos rodikliais.

Vertinant Komisijos pasiūlytus prioritetus ir tikslus galima pastebėti, jog nepaisant deklaruojamo poreikio turėti ribotą siekių skaičių, ir toliau įvardinama nemažai skirtingo pobūdžio tikslų - vieni jų yra agreguoto pobūdžio ir vertintini veikiau kaip kitų, pirmiausia, ekonominės politikos priemonių pasekmė (skurdo lygis, iš dalies ir užimtumas), kiti - priešingai - laikyti ekonominės plėtros veiksniais (inovacijos ar kompetencijos), dar kiti gali būti pamatuojami ir palyginti, tačiau akcentuoja kiekybę, o ne kokybę (pavyzdžiui, aukštąjį išsilavinimą turinčių gyventojų skaičius, kuris mažai pasako apie studijų kokybę).

Politiniai kompromisai

Veikiausiai ir patys strategijos autoriai supranta skirtingą keliamų tikslų pobūdį, tačiau toks skirtingo pobūdžio tikslų formulavimas sietinas su institucine inercija bei politinių kompromisų poreikiu.

Iliustratyviausia tokių kompromisų išraiška yra ekonominės plėtros formulavimas naudojant pastaruoju metu madingus „protingo", „žalio" bei socialiai orientuoto augimo terminus. Viena vertus, teigiamu ženklu laikytina tai, kad tokiu būdu Komisija siūlo susieti strategiją su pastaruoju metu ES aptariamomis ar jau taikomomis priemonės (pavyzdžiui, investicijomis į mokslinius tyrimus ir plėtrą, efektyvesnę energetiką).

Kita vertus, taip ir lieka neaišku, koks santykis turėtų būti tarp privačių investicijų ir valstybių ar ES lėšų panaudojimo arba kokios konkrečios priemones laikytinos gerosios praktikos pavyzdžiais (pavyzdžiui, ar darbo santykių lankstumas, ar viešųjų investicijų į darbui imlias šakas didinimas siekiant didesnio užimtumo).

Tikėtina, jog tai ir toliau savo nuožiūra rinksis valstybių narių institucijos. Tuo tarpu Komisija tokiomis formuluotėmis tiesiog siekia, kad strategija būtų priimtina skirtingoms valstybėms narėms ir jų visuomenėms, ypač tose šalyse, kuriose buvo kritikuota Komisijos pasiūlyta paslaugų direktyva ir kuriose baiminamasi konkurencijos ir iš naujųjų ES narių, ir išorės pasaulio. Tik politinių šūkių ir kompromisų svarba galima aiškinti ir tai, jog tarp esminių kriterijų nenumatytas produktyvumas ar verslumo rodikliai.

Neaiškus finansavimas

Be to, ir toliau išlieka klausimas, ar šių tikslų siekimas neturės prieštaringo poveikio šalies ekonominei plėtrai. Galiausiai, kiek šie tikslai atsispindės ES biudžeto sandaroje, kurioje visa dar dominuoja išlaidos žemės ūkiui, ir didelė jų dalis yra skirta aukštų ūkininkų pajamų palaikymui. Tiesa, Komisija taip pat akcentuoja ES lėšų sutelkimą strategijoje numatomiems tikslams, tačiau kaip rodo ES istorija, biudžeto pertvarka vyksta labai lėtai ir šiuo atžvilgiu politiniai kompromisai bei inercija veikiausiai užgoš funkcinius argumentus apie pridėtinę ES vertę. Žinoma, tokiais atvejais svarbu, kad Lietuva ne iš anksto orientuotųsi į tikėtinus kompromisus, bet turėtų aiškią poziciją dėl nacionalinių prioritetų bei tinkamiausio ES išteklių panaudojimo jų įgyvendinimui.

Taip pat pastebėtina, jog daugelis siektinų rodiklių pirmiausia formuluojami visai ES, todėl ir ateityje už jų gali slypėti labai skirtingi valstybių narių pasiekimai. Viena vertus, tai suprantama ir pateisinama, kadangi valstybės narės turi skirtingus prioritetus ir ateityje jų prioritetai turėtų pirmiausia orientuotis į vidaus prioritetus, o nacionalinės politikos priemonės švietimo, socialinės politikos, mokesčių ir panašiose srityse, ypač susijusiose su tiesioginiu perskirstymu, ir toliau turėtų būti išlaikytos valstybių narių kompetencijoje ir naudojamos priklausomai nuo nacionalinio konsensuso.

ES mastu taikomos priemonės, kuriomis šalinamos kliūtys konkurencijai bei įtvirtinamas didesnis pasirinkimas, pirmiausia tokie instrumentai kaip laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir žmonių judėjimas, įskaitant infrastruktūros integravimą, reikšmingai prisideda ir ateityje gali prisidėti prie valstybių narių ir visos ES konkurencingumo. Kai kurios priemonės šioje srityje siūlomos ir naujojoje strategijoje tarp ES lygmeniu siūlomų „pavyzdinių iniciatyvų" bei Sąjungos lygmens priemonių.

Sankcijos ir paskatos

Kita vertus, vis dar lieka neaišku, kaip valstybių narių pasirinkti prioritetai bus agreguoti ir prisidės prie ES lygmeniu įvardintų tikslų siekimo. Žinoma, šiuo atžvilgiu Komisijos galimybių arsenalas yra gana ribotas. Intensyvesnis koordinavimas galimas naudojant procedūrines priemones, skirtas didesniam nacionalinių ir ES lygmens procesų susiejimui, taip pat „švelnių" sankcijų ir paskatų naudojimui.

Būtent ta kryptimi toliau eina Komisija, strategijoje siūlydama dar labiau susieti strategijos ir stabilumo bei augimo pakto priemonių įgyvendinimą ir vertinimą laike. Be to, strategijai daugiau svarbos gali suteikti ir Komisijos siūlymas politizuoti jos įgyvendinimą, perkeliant šio proceso priežiūrą į ES Tarybą. Iki šiol Lisabonos strategijos įgyvendinimas buvo beveik išimtinai biurokratų reikalas, todėl didesnis Vyriausybių įtraukimas per ES Tarybą gali suteikti strategijai daugiau politinės svarbos ir taip labiau susieti nacionalines ir ES lygmens pertvarkas.

Apibendrinant, galima teigti, jog kaip ir ankstesnė Lisabonos strategija naujoji Komisijos pasiūlyta strategija Europa 2020 numato daug gražiai skambančių siekių ir siūlomų priemonių.

Galima pastebėti ir tam tikrą mokymąsi iš Lisabonos strategijos nesėkmių. Pernelyg bendros, ne visada suderinamų siekių formuluotės yra sunkiai išvengiamos, įvertinant ES valstybių narių ir jų visuomenių nuostatų skirtumus, o įgyvendinimo priemonės ir toliau išlieka rekomendacinio pobūdžio, nes būtent tai atitinka ES teisės nuostatas.

Tiesa, neatmestina galimybė, kad gali būti sutarta ir dėl finansinių sankcijų (ES finansavimo suspendavimo) deklaruotų tikslų neįgyvendinančioms šalims, tačiau tai labiau tikėtina kaip priemonė apsisaugoti nuo tokių situacijų su kokia dabar susidūrusi Graikija, o ne kaip Lisabonos strategijos nesėkmių pasekmė.

Lietuvai - susiformuoti prioritetus

Lietuvai svarbiausia išnaudoti ES lygmeniu vykstančią diskusiją ir šios strategijos įgyvendinimo procesą stiprinant nacionalinių prioritetų įgyvendinimą (beje, jų taip pat dar vis yra per daug ir Vyriausybė šia proga galėtų juos dar tiksliau apibrėžti, vėliau įtvirtindama ilgalaikiu nacionaliniu susitarimu), plačios politinės paramos jiems sutelkimą ir ES instrumentų, pirmiausia vidaus rinkos galimybių ir konkurencingumo didinimo, sutelkiant tam ES lėšas, efektyvesnį išnaudojimą.

Naujoji ES strategija turėtų būti ne atsiskaitymo Briuseliui ritualu, o pagalba aiškiai suformuluotų šalies prioritetų įgyvendinimui. Idealaus scenarijaus atveju ji turėtų būti išnaudota struktūrinių reformų įgyvendinimui Lietuvoje, tačiau būtų gerai jei ji padėtų bent šiek tiek aiškiau susiformuluoti nacionalinius prioritetus bei aiškiau matyti skirtingų strateginių dokumentų ir procesų (konkurencingumo didinimo, valstybės finansų subalansavimo ir pan.) sąsajas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA