Gegužės mėnesį prasidėjus skolų krizei Graikijoje, po ilgų diskusijų buvo įsteigtas 750 mlrd. eurų dydžio Europos finansinio stabilumo fondas (EFSF), veiksiantis iki 2013 m. vidurio. Tačiau, supratę, kad krizei įveikti laikinų priemonių nepakaks, gruodžio 16–17 dienomis ES vadovai pritarė nuolatinės finansinės pagalbos schemos, Europos stabilumo mechanizmo (ESM), kuris 2013 m. pakeis EFSF, įkūrimui.
Kaip ir laikinasis fondas, ESM finansinę pagalbą suteiks tokiu atveju, jei šalis įgyvendins Europos Komisijos (EK) ir TVF pareikalautas taupymo priemones: biudžeto reformas ar skolos restruktūrizavimą.
Kitas svarbus pasikeitimas yra tai, kad pirmąjį kartą dalį nuostolių, jei šaliai prireiks pagalbos, teks prisiimti privatiems bankams bei investiciniams fondams, superkantiems valstybines obligacijas. Tiesa, ši procedūra nevyks automatiškai, kaip iš pradžių norėjo Vokietija – dėl jos taikymo bus sprendžiama kiekvienu atskiru atveju.
Privačių investuotojų indėlis priklausys nuo krizės masto, kurį įvertins EK ir TVF kartu su Europos centriniu banku. Šios trys institucijos ir spręs, ar konkrečiai šaliai tik laikinai pritrūko lėšų, ar jai iš tiesų gresia bankrotas.
Jei šalis taps nemokia, jos vyriausybė turės derėtis su privačiais investuotojais dėl skolų grąžinimo terminų atidėjimo, palūkanų mažinimo ar pačių skolų sumažinimo.
Greta ESM mechanizmo yra siūloma išleisti visų euro zonos šalių bendrai garantuojamas obligacijas: šitaip stipresnės šalys pagerintų silpniausių šalių skolinimosi galimybes bei apsaugotų jas nuo spekuliacijų ir panikuojančių rinkų veiksmų. Tačiau šiai idėjai priešinasi Vokietija, nes tokiu atveju padidėtų jos skolinimosi palūkanos.
Tuo tarpu Prancūzija siūlo siekti didesnės euro zonos sanglaudos, įvedant bendrą „ekonominį valdymą“, kuris leistų perskirstyti lėšas taip, kad būtų išlyginti skirtumai tarp turtingiausių ir skurdžiausių šalių. Vokietija šiam pasiūlymui taip pat nepritaria.