I.Grässle suerzino būtent aukščiausiųjų EIVT pareigūnų skaičius, kuris, jos skaičiavimais, dviejų aukščiausių – AD16 ir AD15 – rangų postų skaičių padidina iki 100. Palyginimui, jos teigimu, Vokietijos valstybės tarnyboje tėra 27 tokie postai. Parlamentarė aiškina, kad pati Komisija yra nustačiusi, kad maksimalus tokių postų skaičius gali būti tik 87. I. Grässle skundžiasi, kad, suformavus EIVT, buvo paaukštintos iš EK ir Ministrų Tarybos sekretoriato perkeltų postų kategorijos.
Akivaizdu, kad I. Grässle nepriimtini Komisijos ir EIVT steigėjų aiškinimai, kad EIVT nėra EK dalis, taigi ir vadovaujantieji EIVT postai neturėtų būti skaičiuojami drauge su EK.
Tačiau ir Europos parlamente, kuriam ji pati atstovauja, daugėja aukštų rango postų.
Vis dėlto, I. Grässle antpuolis – pačiu laiku. Kaip praėjusią savaitę skelbė „Europeanvoice.com“, EK ką tik patvirtino dar du naujus generalinio direktoriaus postus – aplinkos apsaugos departamente bei ekonominių ir finansinių reikalų departamente. Tuo tarpu, stengdamosi sumažinti viešojo sektoriaus išlaidas bei valstybės skolas, nacionalinės vyriausybės mažina savo administracijų darbuotojų skaičių (Vokietijos Federalinės administracijos atveju – net 10 tūkst. postų). Taigi, Komisija iš tiesų nepataiko į natą ir gali būti lengvai apkaltinta, anot I. Grässle, „savanaudiška biurokratija“, kuriai „kuo toliau, tuo labiau neegzistuoja jokie įstatymai“.
Teoriškai aukščiausio rango pareigūnų vietų skaičius ribojamas Europos Parlamento ir valstybių narių suderinto biudžeto. Tačiau, regis, EK visuotinės problemos nepaliečia.
Komisija teisinasi, kad aukštų postų skaičius nuo 2004 metų didėjo labai nedaug, bet jis visgi didėjo, o ne traukėsi, ypač kalbant apie aukštus postus, o ne eilinius klerkus. Kuriamos naujos institucijos ne sujungia jau egzistuojančius postus, o juos padvigubina.