Deja, kilo grėsmė, kad, apžavėta pačios susikurto tobulo derybų mechanizmo, Europa gali nebepajėgti priimti sprendimų. Derybų menas gali prieiti liepto galą, ypač, jei vienintelis apčiuopiamas jų rezultatas yra sprendimas imtis tolesnių derybų. Kyla klausimas, dėl ko gi tada buvo deramasi iki šiol? Šiandien Europai tenka varžytis su tokiomis šalimis kaip Kinija, kur aukšto lygio sprendimų priėmimas yra greitas ir nesudėtingas procesas, ir šie sprendimai yra tuojau pat įgyvendinami. Be to, kai kurie politologai pastebi, kad Europos Sąjungos mėgstamas daugiašališkumas gali paskatinti Jungtines Valstijas nutraukti dabar teikiamą globą.

M.Vasilescu
Galbūt ES yra lemta likti „švelnia jėga“, nes tikroji jos stiprybė visų pirma ir yra jos dėmesys kultūrai ir civilizacijai
Tad Europos Sąjunga susidūrė su dilema, mano M. Vasilescu. Iš vienos pusės, ji privalo išsaugoti sėkmingą, bet sudėtingą derybų mechanizmą, nes „kultūriniais skirtumais“ paremtas susivienijimas itin svarbus, norint pasiekti kol kas tik svajonėse egzistuojantį ilgalaikį tikslą: iš daugybės nacionalinių ir regioninių tapatybių sukurti vientisą Europos tapatybę. Iš kitos pusės, norėdama tapti reikšmingu žaidėju tarptautinėje arenoje, ES turi gebėti priimti skubius sprendimus ir „kalbėti vienu balsu“.

Ar įmanoma greitai ir lengvai priimti praktinius sprendimus? Krizė parodė, jog tai įmanoma. Vieningos valiutos egzistavimas palengvino daugelio šalių situaciją, mano M. Vasilescu. O ar gali Europa kalbėti vienu balsu? Tai sudėtingesnė problema. Nacionaliniai politikai iš esmės neprieštarauja Europos Sąjungos kūrimui, tačiau kartais, ypač prieš rinkimus, jiems palankiau prioritetu laikyti nacionalinius interesus, o ne ES poreikius. O pastaruoju metu vis daugiau jų jaučia pagundą dėl šalies problemų kaltinti „Briuselio biurokratus“.

Europos Sąjungos balsų chorą kiek išderina ir du nauji, neseniai į sceną užlipę, solistai: Europos Tarybos pirmininkas Hermanas Van Rompuy bei Vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams Catherine Ashton. Šiuo metu jie dar tik kuria savo biurus ir pildo pareigybių aprašymus. Tik baigus šį pasirengimą, jie, o gal tik jų įpėdiniai, galės veikti vieningai ir vykdyti nuoseklesnę ES politiką pasaulinėje arenoje, teigia M. Vasilescu.

Tačiau jau gali būti per vėlu. Kol pagaliau išmoks kalbėti vienu balsu, Europa besikeičiančiame pasaulyje jau gali būti nustumta į šoną. Tad kada nors pasigailėsime, kad nesugebėjome priimti greitų ir konkrečių sprendimų. Tačiau būtent tokią kainą teks sumokėti už Europos projekto esmės, elegancijos ir grožio – gebėjimo derėtis bei suderinti skirtingus interesus, išsaugant skirtingas kultūras ir tapatybę – išsaugojimą.

Galbūt ES yra lemta likti „švelnia jėga“, nes tikroji jos stiprybė visų pirma ir yra jos dėmesys kultūrai ir civilizacijai. Šį dėmesį lemia ne vien kultūrinis palikimas ar ilgas Europos pasiekimų meno, architektūros, muzikos ir literatūros srityse sąrašas, bet greičiau idėjos, kuriomis pagrįstas Europos projektas ir kurios įkvepia kitas pasaulio šalis, ypač tos idėjos, kurios paskatino konfliktų draskomo žemyno gyventojus siekti bendros, tolerancija ir dialogu paremtos ateities. Galbūt Europa niekada nebus pasaulinė supervalstybė, rašo M. Vasilescu, tačiau, prisiminus didžiulę tautinę ES įvairovę, viliojančią emigrantus iš viso pasaulio, yra akivaizdu, jog Europos Sąjunga tapo ateities globalizacijos metafora.