Monografijos autoriai dr. Irmina Matonytė ir dr. Vaidas Morkevičius aktyviai dalyvavo 2005-2009 m. Europos komisijos finansuotame projekte „IntUne: Integruoti ar vieningi? Pilietybės paieškos „vis artimesnėje Europoje“.
Nacionaliniai interesai – grėsmė
Pasak I.Matonytės, jiedu su V.Morkevičiumi grėsmių ES temai skyrė ypatingą dėmesį. Elito požiūriu, didžiausi pavojai Europai kyla iš vidaus.
„Ne kokie nors užsienio priešai dideles grėsmes kelia, bet pačios Europos vidaus skirtumai, iš kurių kyla didžiausi nesutarimai tarp šalių. Būtent tai, kad šalys gali vadovautis nacionaliniais interesais, suvokiama kaip rimčiausia grėsmė,“ – sako I.Matonytė.
Europa nelabai bijo Naujojo Pasaulio (Amerikos) įtakos ir Senojo Pasaulio (pačios Europos) kultūrinės įvairovės: 2007 m. apklausoje mažiausia grėsme Europai laikyti kai kurių ES valstybių artimi santykiai su JAV; 2009 m. mažiausia grėsme pasirodė kultūriniai skirtumai tarp ES šalių.
Rusija nurodyta kaip ketvirtoji pagal svarbą grėsmė Europai 2007 m., trečioji – 2009 m. (Tarp apklausų 2008 m. įvyko Gruzijos ir Rusijos karas.)
I.Matonytė aiškina, kad „IntUne“ apklausose išskirtos išorės ir vidaus grėsmės. Pirmosios galimai kyla iš ES nepriklausančių valstybių ir iš ilgainiui prie ES galinčių prisijungti šalių.
Vidinėmis grėsmėmis laikomos tokios, kurios gali sukelti ar paskatinti išcentrinius veiksnius – stiprinti ES integraciją atsveriančius dezintegracinius procesus.
2007 m. ir 2009 m. prašyta 4 balų skalėje įvertinti potencialias grėsmes ES vienybei. Nurodyti 8 dalykai:
nacionalinių nuostatų plitimas ES valstybėse narėse;
– ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai skirtumai tarp ES narių;
– Turkijos įstojimas į ES;
– Rusijos kišimasis į Europos reikalus;
– imigracija iš ne ES šalių, globalizacijos poveikis gerovei (tik 2007 m.);
– ES plėtra, priimant kitas nei Turkija šalis (tik 2007 m.);
– artimi kai kurių ES valstybių narių ryšiai su JAV (tik 2007 m.);
– didėjantis ES reguliavimo mastas, tiesiogiai paliečiantis kasdienį gyvenimą (tik 2009 m.).
Rusija – maištaujanti mokinė
Rusijos kišimasis į Europos reikalus „IntUne“ apklausoje apibrėžtas kaip aiškiai ir tiesiogiai keliantis problemų bei maišaties. Rusiją laiko gana didele grėsme Europai virš 40 proc. apklaustųjų.
Monografijoje teigiama, kad Europos elitų turimas Rusijos vaizdinys kaip ir pati Rusija istoriškai vaidino ir tebevaidina svarbų vaidmenį europinės tapatybės formavimesi. Rusija buvo ir tebėra dažnai suvokiama kaip Europos politinių ir ekonominių praktikų mokinė, sekėja. Idėja, kad Rusija mokosi arba seka europines praktikas reiškia, kad Rusija suvokiama kaip tampanti vis labiau „mumis“ ir vis mažiau „kitokia“.
Tuo pat metu Rusija suvokiama ir kaip potenciali grėsmė Europos saugumui – pirmiausiai žiūrint iš karinės perspektyvos, taip pat dėl energetikos bei ekonomikos. Tyrinėtojo I.B. Neumanno požiūriu, politiniame Rusijos diskurse apie XX a. paskutiniame dešimtmetyje svarbiausiais „kitais“ buvo Vokietija, Baltijos šalys ir Europa apskritai. XX-XXI a. sandūroje Rusijoje išryškėjo įtampa tarp dviejų požiūrių: vienas akcentavo, kad Rusija yra besimokanti, siekianti modernizacijos pagal europietiškus ir bendrai vakarietiškus standartus šalis, kitas vaizdavo Rusiją kaip išskirtinį galios centrą.
Ilgai besitęsiantis Rusijos negebėjimas būti „gera“ mokine, branginančia žmogaus teises, gerbiančia etnines mažumas (pavyzdžiui, čečėnus) ir pripažįstančia kaimynines šalis kaip savarankiškas ir visavertes valstybes, kurios lygiavertės jai pačiai, – labiausiai tai susiję su buvusio socialistinio bloko Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis, o ypač su Baltijos šalimis, – verčia manyti, kad Rusijos tapatybės neapibrėžtumas gali skatinti agresyvią nacionalistinę Rusijos politiką Europos atžvilgiu.
Priešiška Rusijos reakcija, pareikšta dėl ES ir NATO plėtros, taip pat rodo, kad Rusija dar nepriėmė to, kad šios naujos institucinės Europos ir Vakarų tapatybių formos nėra ir negali būti potenciali grėsmė Rusijai.
I.Matonytė pastebi, suvokiant ir vardijant grėsmes esama akivaizdžių skirtumų tarp Europos rytų ir vakarų: Prancūzijoje klausimas apie Rusijos pavojų gali būti palaikytas kvailu, o Lietuvoje kai kas taip vertina klausimą apie artimų ryšių su JAV keliamą grėsmę.
Nerimas dėl nacionalizmo
2007 m. ir 2009 m. apklausose svarbiausia ir didžiausia grėsme ES buvo laikomos nacionalistinės nuostatos, daugiau ar mažiau tarpstančios šalyse narėse.
Knygoje nurodoma, kad taip suvokta nacionalizmo grėsmė primena pirmąsias paskatas pradėti Europos ekonominio bendradarbiavimo projektą, kuriuo siekta pažaboti Prancūzijos ir Vokietijos nacionalizmą po Antrojo pasaulinio karo. Nuo tų laikų nacionalinės ES tapatybės buvo nustumtos į siaurą kultūros politikos sritį, o taikūs prekybos ir diplomatijos tarpvalstybiniai instrumentai tapo pagrindiniais.
Antinacionalistinės pažiūros, kurios iš esmės neigia nacionalizmo teisėtumą ir žvelgia į tai kaip į atavizmą, laiko nacionalizmą kliūtimi gerbti žmogaus teises, siekti tarptautinės harmonijos ir ekonominio racionalumo principų – tapo ES kaip politinio projekto pagrindu.
Tačiau nacionalinės ES valstybių narių ir šalių kandidačių tapatybės niekur nedingo ir politiniai elitai šias tapatybes eksploatuoja savo naudai mobilizuodami euroskeptiškai ir nacionalistiškai nusiteikusio elektorato sluoksnius.
XX a. ir XXI a. sandūroje neonacionalizmas ir radikalioji dešinė stiprėjo beveik visose Europos valstybėse. Radikalioji dešinė pabrėžia nacionalinių interesų gynybą, kritikuoja proeuropietiškas vyriausybes, atakuoja imigraciją, kartais net organizuoja smurtinius išpuolius prieš imigrantus ir užsienio verslo kompanijas.
Europos Konstitucinės sutarties ratifikavimo referendumai Prancūzijoje ir Olandijoje 2005 m. baigėsi neigiamais rezultatais tolesnei europinei integracijai, o vienas iš pagrindinių neigiamos kampanijos argumentų buvo tas, kad islamo bendruomenė ES jau ir taip yra per didelė.
I.Matonytė teigia, kad vertinant požiūrį į grėsmes, teko atmesti hipotezę, kad tie elito atstovai, kurie labiau tapatinasi su Europa, stipriau suvokia ir grėsmes. Pasirodė, kad grėsmės suvokiamos racionaliai – remiantis patirtimi ir istorija. „Europos atveju emocinė tapatybė neveikia – esą, tie, kurie labiau myli Europą, labiau ir bijo. Taip nėra,“ – sako ji.
Pasak jos, apklausos patvirtino, kad politinės pažiūros veikia ir kasdienę elgseną: pavyzdžiui, nacionalistai mažiau domisi tarptautine spauda, o kairieji – priešingai.
Lietuvos elitas anaiptol ne euroskeptiškas
„IntUne“ apklausos respondentais Lietuvoje tapo kas antras dviejų kadencijų (2004 – 2008 ir 2008 – 2012) Seimo narys, privataus verslo vadovai, ryškiausi žiniasklaidos atstovai, socialinių organizacijų (profsąjungų) lyderiai.
Tačiau, pasak I.Matonytės, ši knyga nėra apie Lietuvos elitą – jį galima apibūdinti tik lyginant su kitų šalių elitu. Jos vertinimu, „europiečių“ segmentas Lietuvos elite yra didelis – kitaip nei Didžiojoje Britanijoje, kur elito europietiškumas menkesnis.
Mokslininkės tvirtinimu, negalima pasakyti, kad, pavyzdžiui, Portugalijos, Graikijos elitų europietiškos orientacijos būtų išskirtinai silpnos.
Esama lobistinių grupių, palaikančių kurį nors vieną iš dviejų pagrindinių ES ateities projektų: federacijos ir vadinamosios „tautų Europos“ (sąveika nacionalinių vyriausybių lygmeniu). Senųjų ES narių elitai palankesni federacijai, vėliau prisijungusių – „tautų Europos“ modeliui.
„Tikrai nenoriu sakyti – šizofreniška,“ – juokaudama apibūdina elito pažiūrų įvairovę I.Matonytė.
Grėsmės – tik viena iš knygos „Elitų Europa: tapatybių ir interesų kaleidoskopas“ temų. Greta to nagrinėjami tapatybės, europietiškumo, interesų ir tapatybės prieštaravimų klausimai, gretinami elito ir masių požiūriai.
Lietuvos socialinių tyrimų centras buvo institucinis projekto „IntUne“ partneris. Projekte dirbo 29 Europos akademinės įstaigos (universitetai, mokslinių tyrimų institutai ir viešosios nuomonės apklausos agentūros), daugiau kaip 100 politologų ir sociologų iš 17 ES narių, taip pat Serbijos, JAV.