Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (107)
Arūnas Teišerkis
Asmeninio archyvo nuotr. / Arūnas Teišerkis

Dubline dėstantis lietuvis atskleidė, ko trūksta Lietuvai

Narystė Europos Sąjungoje (ES) lietuviams atvėrė ne tik galimybes laisvai keliauti, dirbti, bet ir mokytis. Todėl vis daugiau jaunuolių, turėdami brandos atestatą rankose, planuoja studijuoti svetur.

Tiesa, kaip pastebi dr. Arūnas Teišerkis, Dublino universiteto mokslo darbuotojas, ES šalyse studijuoti norintys lietuviai vis dar linkę save priskirti „tarptautiniams“ studentams ir vardija Lietuvos švietimo sistemos spragas, kurias „užlopius“ emigruojančių studentų būtų mažiau.

- ES šalys turi nemenką švietimo sistemos patirtį, tačiau lietuviai, užuot pasinaudoję gerąja praktika, linkę išradinėti dviratį. Kodėl? – paklausėme dr. A. Teišerskio.

- Pagrindiniai dalykai, dėl ko kritikuotina lietuviška švietimo sistema, – pernelyg centralizuotas valstybinis reguliavimas ir didelis biurokratizmas. Mokyklos turi labai mažai savarankiškumo, spręsdamos finansinius reikalus, o mokymo programos – pernelyg griežtai reglamentuotos. Tuo tarpu mokinių gerbūvis, mokytojų darbo sąlygos, mokyklų vadovų teisė priimti savarankiškus sprendimus, nelaukiant nurodančio piršto „iš viršaus“, ir kiti dalykai, kurie palengvintų pačios sistemos darbą, – antraeilis dalykas, nors Vakarų Europos šalyse tam skiriamas labai didelis dėmesys.

- Lietuvoje moksleiviams kone kasmet pažeriama įvairių naujovių: tai užsienio kalbos egzaminą ketinama padaryti privalomu, tai matematikos. Ar švietimo sistemos naujovės populiarios ir kitose ES šalyse?

- Kadangi pakankamai seniai dirbu įvairiose švietimo ir mokslo įstaigose tiek Lietuvoje, tiek Airijoje, pastebėjau, kad Lietuvoje yra labai didelis noras viską padaryti staiga ir per visiškai minimalų laiką. Ir visai nesvarbu, ar tai įmanoma.

Pamenu, kai pats buvau studentu, tuomet visos aukštosios mokyklos staigiai puolė transformuotis, kad iš sovietiniais laikais įprasto penkių metų mokymo kurso padarytų bakalaurų ir magistrų studijas. Kai kuriose aukštosiose mokyklose studentai net per vidurį mokslų metų buvo „performatuoti“ į atitinkamai magistrus ar bakalaurus. Man jau tada pasirodė, kad tai kažkas nenormalaus. Vėliau sužinojau, kad tuo metu Europoje buvo susitarta dėl vadinamo Bolonijos proceso – suvienodinti aukštojo išsilavinimo studijų standartus (įskaitant bakalauro bei magistro išsilavinimo lygių sukūrimą ten, kur jų nebuvo) visose Europos šalyse ir, be abejo, tą turėjo su laiku įgyvendinti visos pasirašiusios valstybės, tarp jų ir Lietuva.

Tokios šalys, kaip, pavyzdžiui, Prancūzija ar Vokietija, pradėjo išsamiai ir nuodugniai ruošti reformos planus, juos iš anksto suderino, aptarė ir labai iš lėto pradėjo įgyvendinti: pradžioje testavo, tikrino, taisė, jei reikia, tada jau kūrė mokymo programas ir pamažu diegė savo universitetuose. Tuo tarpu Lietuvoje eilinį kartą nugalėjo sportinis principas – būti pirmiems, t. y. iš esmės tokių programų ruošimas buvo „nuleistas“ žemyn universitetams, o šie pradėjo pačias tikriausias lenktynes, kuris pirmas įves tokią sistemą.

- Tas noras „būti pirmiems“ ir viską padaryti kuo greičiau nedingo iki šiol?

- Manau, kad taip. Nežinau, ar čia sovietmečio palikimas (įvykdysime ir viršysime penkmečio planus – nesvarbu, kad pridarysime broko ir „priskaldysime malkų“, kurias po to reikės kitiems surinkti), ar šiuolaikinės politikos išdava, kai atėjusi valdžia bando kuo skubiau įgyvendinti savo planus, nes ateis kita – ir viską nutrauks, kas buvo pradėta.

Matyt, valstybėje dar trūksta politinio susitarimo numatyti tam tikrus darbus gerokai į priekį ir susitarti, kad politiniai oponentai nepuls draskyti prieš tai buvusios valdžios pradėtų darbų tik todėl, kad juos pradėjo kiti.

- Užsienio šalių švietimo sistema dažnai liaupsinama, bet išvykę gyventi svetur lietuviai sako, kad čia mokytis kur kas lengviau.

- Pirmiausia, viskas priklauso nuo to, į kokią mokyklą papuola moksleiviai. Dažnai lietuviai užsienyje renkasi gyventi ne pačius geriausius rajonus, kuriuose įsikūrusios prastesnės mokyklos. Iš to kyla ir tokios kalbos: čia mokymo programos nėra tokios griežtos, dažnai mokyklos pasirenka daug paprastesnį programos variantą, ko ir moko vaikus, kurie labai ir nesistengia siekti didelių mokslo aukštumų. O tie, kurie nori geresnių rezultatų, stengiasi pakliūti į aukštesnio lygio, prestižines mokyklas, kur mokymo programos ne tik ne lengvesnės nei Lietuvoje, bet dažnai ir sunkesnės.
Pamenu, pradžioje, neseniai atvažiavęs į Airiją, irgi maniau, kad čia mokytis lengviau, bet kai kaimynės lietuvės dukra abiturientė, pati pakankamai gabi mergina, paprašė pagalbos mokantis matematikos, tai ir aš – Dublino universitete dirbantis chemijos ir fizikos srityje – turėjau pasukti galvą.

Tiesa, čia mokytojai moksleiviams nedaro psichologinio spaudimo mokytis, kas būdinga Lietuvoje, tačiau jei ketinama studijuoti aukštojoje mokykloje, tai, ko gero, joks privalumas, nes prastai besimokantis moksleivis paprasčiausiai neįstos į aukštąją mokyklą.

- Lietuvoje abiturientai kasmet lipa ant to paties grėblio: renkasi specialybes, kurias baigusieji vėliau varsto darbo biržos duris. Ar moksleiviai tikrai nesugeba tinkamai pasirinkti?

- Šiuo atveju Lietuva tikrai turėtų ko pasimokyti iš Airijos, kur mokiniai dar mokykloje bandomi orientuoti pagal jų gabumus ir pomėgius. Ir tai daroma ne „dėl akių“, bent jau tose mokyklose, kur mokymosi rezultatais yra rūpinamasi. 

Kad tai vyktų Lietuvoje, pirmiausia, manau, būtinas valstybinės politikos tęstinumas. Dabar dažnai valdžios programos yra labai momentinis dalykas, kuris vienais metais įvedamas, kitais – nutraukiamas. Toks blaškymasis turi neigiamų pasekmių: labai dažnai ne tik moksleiviai nesusigaudo, kas vyksta, bet ir mokytojai nesuspėja su karštligiškai kaitaliojamomis sąlygomis.
Tas visuomenės susipainiojimas valstybinės politikos raizgalynėje ir lemia, kad dažnam abiturientui tampa nesvarbu, kur jis įstos ir ką studijuos, nes po to eis dirbti ten, kur bus darbo bus, net visai ne pagal specialybę.

- Pastaruoju metu netyla diskusijos dėl studijų finansavimo – valstybė norėtų mokėti už tas programas, kurių specialistų trūksta. Ar kitose ES šalyse taip pat sprendžiamos darbo rinkos problemos?

- Negaliu kalbėti apie visas ES šalis, tačiau Airijoje studijų ir darbo rinkos poreikių „balansavimas“ yra paprastas – nuosekli ir ilgalaikė programa, kuri aiškiai nubrėžia planus į ateitį.

Valstybiniuose universitetuose ir aukštosiose mokyklose yra tiek vietų, kiek yra planuojama, kad reikės pagal ilgametes ir nuolat koreguojamas ūkio prognozes. Mokamų studijų verslą, kai mokantys studentai mokosi kartu su valstybės finansuojamais, Airijoje valstybinėms aukštosioms mokykloms leidžiama daryti tik su tais studentais, kurie atvyksta iš už ES ribų. Ir vietų tose aukštosiose mokykloje yra tiek, kiek susitarta su aukštojo išsilavinimo sistemą prižiūrinčiomis institucijomis.

Kitas dalykas yra nevalstybinės aukštosios mokyklos, jos gali priimti ir mokyti kiek tik nori studentų. Valstybinėms aukštosioms mokykloms tokiais „pašaliniais verslais“ užsiimti neleidžiama.

Airijoje siekiantys pirmojo bakalauro diplomo moka tik žyminį mokestį, kuris priklauso nuo aukštosios mokyklos (tačiau nepriklauso nuo to, kokią specialybę mokaisi toje mokykloje) ir gali būti nuo 1000 iki 2500 eurų per metus. Tai daugmaž 1-2 minimalios mėnesinės algos ir nėra dideli pinigai Airijos sąlygomis. Ši suma gali būti kompensuojama tik socialiai remtiniems studentams arba pačios aukštosios mokyklos gali įsteigti stipendijų fondą ypač gerai besimokantiems studentams, tačiau gaunančių tokias stipendijas yra vienetai. Valstybė kaip nors papildomai studentų neišlaiko – jie turi tai daryti arba imdami studentų paskolas, kurių išdavimą yra valstybė labai gerai sutvarkiusi, arba eiti dirbti papildomai, arba gyventi iš tėvų kišenės.

Magistro ir papildomose bakalauro studijose besimokantys studentai turi jau mokėti visą studijų kainą, kurią gali dalinai kompensuoti valstybė, jei jai tokių specialistų reikia. Magistrai ir doktorantai gali įsijungti į atitinkamus mokslinių tyrimų projektus, kurių vadovams skiriamas finansavimas šių studentų studijoms apmokėti ir net mokėti minimalią algą, kad jie besimokydami galėtų dirbti su projektais.

Beje, pastebiu, kad lietuviai, norintys mokytis Airijoje ar Anglijoje, daro didelę klaidą, skaitydami informaciją, skirtą „tarptautiniams“ studentams. Vis dar sunkiai įsisavinama, kad lietuviai yra ES piliečiai ir jiems taikomos tokios pačios sąlygos, įskaitant lengvatas, kaip ir vietiniams studentams. „Tarptautiniai“ – tai studentai iš anapus ES ribų, ne tik Azijos ar Afrikos, bet ir JAV, Kanados, Japonijos, Australijos ir kt.

- Kaip „subalansuoti“ aukštojo mokslo sistemą, kad ji, užuot atlikusi bedarbių kalvės vaidmenį, užtikrintų darbo rinkos paklausos poreikius?

- Į šį klausimą atsako Airijos švietimo sistemos pavyzdys. Pirmiausia, Airijos universitetuose mokosi beveik dvigubai mažiau studentų nei Lietuvoje, kiti studijuoja kolegijose arba įsigyja profesiją amatų mokyklose. Čia tiesiog yra įsitikinimas, kad nebūtina būsimą staklių operatorių privalomai mokyti filosofijos įmantrybių, o sekretorę-administratorę – aukštosios matematikos teoremų. Jei kas norės papildomai apsišviesti, galės tą nemokamai daryti bibliotekose ar lankydami mokamus kursus. Tam visai nereikia už biudžetinius pinigus kelis metus trinti universiteto suolą.

Kai Lietuvoje turėsime taip subalansuotą švietimo sistemą, baigusiems studijas jaunuoliams nereikės varstyti darbo biržos durų.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA