Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (31)
Didžiausio Europoje mūšio liudininkas: turėjau žygiuoti žuvusiųjų kūnais

Didžiausio Europoje mūšio liudininkas: turėjau žygiuoti žuvusiųjų kūnais

1813 m. spalio 14 d. sąjungininkai neskubėdami būrė savo pajėgas į pietus nuo Leipcigo. Napoleono maršalas Joachimas Muratas, priešingai, skubos tvarka mobilizavo savąsias pajėgas. Čia įvyko pati didžiausia kavalerijos kova per visą karą.

1813 m. spalio mėn. šalia Leipcigo įvyko didžiausia istorijoje iki to laiko vykusi kova, kurioje dalyvavo daugiau nei 500 000 karių iš visos Europos. Mažiausiai 100 000 jų žuvo mūšio lauke. Šis mūšis buvo pavadintas Tautų kova, pasižymėjusia ne veiksmų aiškumu, o milžinišku mastu.

Tautų kova tapo lemiamu išvaduojamųjų karų mūšiu bei ji pažymėjo Napoleono valdžios panaikinimą Centrinėje Europoje. Šį mėnesį Leipcige ir šalia jo 200-ųjų šios kovos metinių proga vyko dešimtys parodų, konferencijų, įvairių kultūrinių renginių. Be to, šiais metais minimos 100-osios paminklo, skirto Tautų kovai, atidarymo metinės.

Tipinis kavalerijos karininkas

Po 1812 m. pralaimėjimo kare su Rusija, Napoleonui pavyko stebėtinai greitai atgauti jėgas ir surinkti kariauną, pagal galybę ne ką silpnesnę nei jo nukauta Didžioji armija. Tačiau, nors jai ir buvo suteiktas tas pats vardas, ji buvo daug prasčiau apmokyta ir apginkluota. Iš dalies, tai lietė ir kavaleriją. Tačiau ir artilerija, kurią sudarė 700 patrankos, ženkliai nusileido analogiškos prieš Napoleoną suburtos koalicijos pajėgoms, kurios turėjo 1 200 patrankų.

Kadangi jam priešinosi iš karto kelios armijos, Napoleonas buvo priverstas padalinti savo pajėgas. Jam teko įsitikinti, kokią svarbą jam turi daugelis patyrusių karininkų, žuvusių, kovojant su Rusija. Maža to, nors jam vadovaujant maršalai ir buvo drąsūs kovose, išaiškėjo, kad jie nesugeba prisiimti atsakomybės ir vesti kariauną paskui save.

Panašus atrodė ir J. Muratas (1767 – 1815). Būdamas tipiniu kavalerijos karininku, jis drąsiai ėjo į kovą, tačiau dažnai veikė neapgalvotai ir netoliaregiškai. Po daugybės svarbių mūšių, kuriuose jis paskui save vedė raitininkus, bei po to, kai vedė jaunesniąją Napoleono seserį, 1804 m., J. Muratas gavo Prancūzijos maršalo, o 1808 m. – Neapolio karaliaus vardą. Žygio į Rusiją metu jis vadovavo kavalerijai, o po to, kai Napoleonas grįžo į Paryžių, jis netgi tapo vyriausiuoju Didžiosios armijos, tiksliau to, kas iš jos liko, vadu.

Kol Napoleonas į šiaurę nuo Leipcigo nutolusiame Diubene esančiame savo štabe planavo atsakomuosius žingsnius dėl Silezijos ir Šiaurės armijų persikėlimo, J Muratas turėjo pridengti prancūzų pozicijas iš pietų. Ten Schwarzenbergas su savo pagrindine armija palaipsniui keliavo šiaurės kryptimi, kur, jo spėjimu, turėjo būti Napoleono pajėgos. Norėdamas išsiaiškinti situaciją, Austrijos generolas nusiuntė raitelius iš dviejų kavalerijos korpusų į Liebertwolkwitzo kaimelį, nutolusį kelis kilometrus į šiaurės rytus nuo Leipcigo. Galiausiai tai pavirto didžiausiu visų Napoleono karų kavalerijos mūšiu.

Prūsijos ir Rusijos kariuomenės, bendroje sumoje turėjusios apie 7 300 kavaleristų, pajudėjo Liebertwolkwitzo link. Tačiau ten susidūrė ne tik su galingomis prancūzų gynybinėmis pajėgomis, bet ir buvo apšaudytos prancūzų būrių, buvusių ant netoliese esančios kalvos.

Už šios kalvos J. Muratas surinko viso apie 8 500 raitelių ir organizavo staigią kontrataką, kurioje dalyvavo taip pat ir Ispanijos dragūnai – elitinis būrys, gerai pasirodęs Pirėnų pusiasalyje vykusių kovų metu.

Po mūšio laimėtojas nepaaiškėjo

J. Muratas metė į kovą vis naujas ir naujas pajėgas. Viso kovoje sudalyvavo apie 40 000 karių. Vakare pajėgos atsitraukė į savąsias pozicijas. Po mūšio laimėtojas nepaaiškėjo.

Tačiau sąjungininkų pergalė buvo nuspėjama. Schwarzenbergas suprato, kad jam priešinosi ne pagrindinės Napoleono pajėgos, o tik Prancūzijos armijos sparnas, todėl kovos baigtis turėjo paaiškėti Leipcigo mūšyje. Tačiau J. Muratas nepaklausė Napoleono, metė į kovą visas savo rezervines pajėgas ir jų neteko. Visų pirma tai palietė sunkiąją kavaleriją, pasitelkus kurią jis anksčiau visada suduodavo lemiamą smūgį priešininko pozicijoms ir kuri dabar jau jam nebegalėjo padėti.

Vis dėlto Napoleonas priėmė sprendimą stoti į lemiamą Leipcigo kovą.

Keistas Napoleono neryžtingumas

Kol Napoleonas vedė išsekusius karius link Leipcigo, sąjungininkai pastiprino savo armiją ir ji jau siekė 300 tūkst. asmenų. Atsitraukimo galimybė liko neišnaudota.

„Turėjau žygiuoti žuvusiųjų kūnais“

Antroji Tautų kovos diena buvo sekmadienis. Vyriausiasis sąjungininkų armijos vadas Schwarzenbergas dar išvakarėse davė įsakymą: „Armija lieka toje pačioje padėtyje mūšio lauke, kur buvo šiandienos mūšio pabaigoje“. Perspektyvos buvo ne pačios šviesiausios ne tik dėl to, kad pylė lietus. „Aš turėjau žygiuoti žuvusiųjų kūnais, mindamas ant kraujo, smegenų ir žarnų“, - įvykius aprašė mūšio liudininkas.

Schwarzenbergas ir jo štabe susirinkę monarchai padarė išvadą, kad sprendimas turi būti priimtas kitą dieną. Vengrijos grafas Istvanas Szechny apsiėmė informuoti visas koalicijos karines pajėgas, ką jis ir padarė iki spalio 18-osios ryto. Netgi Bernadotte’as pasižadėjo iki to laiko pasiekti karinių veiksmų vietą.

Bennisgseno avangardas taip pat artėjo iš rytų. Kartu su kitais pastiprinimais, tai reiškė, kad sąjungininkai artimiausiomis dienomis į karo lauką galės išvesti apie 300 000 karių ir 1 400 ginklų. Napoleonui, atvirkščiai, po dramatiškų netekčių pastarosiomis dienomis liko tik pusė karių. Taip pat buvo jaučiamas kovos ginklų trūkumas.

Miestas virsta kovos lauku

Tačiau imperatorius neskubėjo priimti sprendimo ir pradėti trauktis, „nes jis vis dar tikėjosi, kad sąjungininkai padarys taktinę klaidą, kuri jam, galimai, suteiks šansą paversti situaciją palankia sau, - rašo istorikas Hansas Ulrichas Thameris, - todėl jis nedavė ženklo atsitraukti ir įsakė naktį vesti pajėgas arčiau Leipcigo“.

Leipcigo gyventojai suvokė, kad jų miestas neužilgo taps mūšio lauku. Minios prancūzų karių žygiavo miesto gatvėmis. Sužeistieji merdėjo ant namų slenksčių. Horizonte matėsi liepsnojančių kaimų ugnis ir dūmai. Patrankų griausmas vis artėjo.

„Nesuskaičiuojamos karo ligoninės pavertė miestą prieglauda; tūkstančiai karių brovėsi pas žmones į namus, atiminėjo mėsą, duoną, ryžius ir snapsą“, - rašo įvykių liudininkas.

Napoleonas delsia trauktis

Turbūt suvokdamas, kad prarado kovoje savo pranašumą, tą dieną Napoleonas parodė keistą neryžtingumą. Kadangi jo kariauna sugebėjo atremti puolimą vakaruose, jis ten išsiuntė pajėgas atsitraukimo linijos sustiprinimui. Tačiau jis atsisakė su savimi pasiimti į vakarus sužeistuosius ir transportą, kas buvo svarbu, bei nutiesti papildomas perėjas per Elsterio upę.

Vietoje to jis nusiuntė paimtą į nelaisvę Austrijos generolą Meerveldtą į monarchų štabą derybų dėl taikos vedimui. Šis pasiūlymas galėjo turėti tik atvirkštinį efektą – tai pastiprino sąjungininkų nuomonę dėl to, kad baimę skleidžiantis karo genijus prarado pusiausvyrą.

Tuo metu maršalas Ney buvo priverstas pranešti imperatoriui, kad neteko pusės savo kariaunos. Kita diena turėjo būti priimtas sprendimas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA