Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (12)
Didysis sprogimas, kurio reikia Europai

Didysis sprogimas, kurio reikia Europai

Ateinančiuose Europos Parlamento rinkimuose kitais metais turime atskleisti mūsų nacionalinių politikų griežčiausiai saugomą paslaptį: kad tai, ką jie vertina kaip pagrindinę šiuolaikinio valdymo išraišką – nacionalinė valstybė – tampa pasenusia politine struktūra.

Tai itin akivaizdu Europos šalyse. Pastaraisiais metais nuolat esame krizėje ir netrukus kai kurių šalių jaunosios kartos pragyvenimo lygis bus žemesnis nei jų tėvų. Europos jaunimas susiduria su labai paprastu pasirinkimu tarp paspartintos integracijos ir užtęsto ritimosi į nereikšmingą egzistenciją.

Tačiau koks būtų ambicingiausias planas įveikti šią kaip niekad kritišką situaciją? Tą pačią dieną visoje Sąjungoje vykdomi ES rinkimai ir viešas Komisijos Prezidento paskyrimas atsižvelgiant į rinkimų rezultatus – labai toli nuo to Didžiojo Sprogimo, kurio reikia Europai.

Atėjo laikas tarptautiniam, skirtingų kartų, neideologiniam ir progresyviam judėjimui, kuris pakeltų Europos integraciją į aukštesnį lygmenį. Naudokime suvienijimo technologijas, išvystytas Tahriro ir Taksimo aikštėse, Rio de Žaneiro ir San Paulo miestuose ir Obamos kampanijų liaudies finansavimo pamokas. O prieš tapdami partija, pasimokykime iš Europos sėkmės istorijų ir nuspręskime, kokie turėtų būti mūsų judėjimo pagrindai.

Iš suomių vertėtų pasimokyti švietimo politikos, iš prancūzų – sveikatos priežiūros, iš vokiečių – lanksčios darbo rinkos įgyvendinimo, iš švedų – perimti lyčių lygybės patirtį, o iš lietuvių – pasimokyti lazerių ir nanotechnologijų srityse.

Šiuo metu Europos šalys vis dar puikuojasi savo senojo pasaulio statuso simboliais. Mes turime turtingą istoriją ir gražių paminklų, galime pasigirti pavydėtinais kultūros, mados ir gastronomijos pavyzdžiais – visa tai metai po metų pritraukia vis daugiau turistų iš viso pasaulio.

Tačiau senojo pasaulio statuso simboliai ir turistai neišgelbės Europos.

Galbūt jie padės Paryžiui, Berlynui, Romai ir Londonui, taip pat Katalonijai, Luaros kraštui, Bavarijai, Toskanai ir Oksfordšyrui. Tačiau kitur Europoje, už jos sostinių-muziejų ir istorinių regionų ribų, situacija darysis vis skaudesnė. Vienintelėmis „pramogomis“ taps įsisenėjęs nedarbas, lėtas ekonomikos augimas ir sparčiai senstanti visuomenė.

Tai nereiškia, kad mūsų vyriausybės ir parlamentarai dirba turėdami blogų ketinimų ar yra nekompetentingi spręsti Europos problemas. Jie tiesiog nėra tinkamai pasirengę suvokti nūdienos politikos realybės.

Naivu tikėtis iš tradicinių politinių lyderių, renkamų suverenių teritorinių vienetų piliečių ketverių ar penkerių metų mandatams, tinkamai spręsti tokius klausimus kaip senkantys gamtos ištekliai, miškų kirtimas, įsisenėjęs nedarbas, visuotinis atšilimas ar žuvų nykimas –problemas, kurios iš esmės yra pasaulinio masto ir kurių sprendimas neišvengiamai užtruks dešimtmečius.

Šiandien šios problemos turi būti sprendžiamos tarptautiniu mastu – priešingu atveju jų išvis nebus galima laikyti realiais sprendimais.
Be abejonės, lietuviai ir toliau turėtų sirgti už Lietuvos rinktines ir Rūtą Meilutytę, tačiau jie neturėtų leistis būti kvailinami susireikšminusių politinių lyderių deklaruojamos iliuzijos, kad, kalbant apie politiką, nacionalinė valstybė vis dar yra tinkama priemonė dabarties problemoms spręsti.

Verčiau priimkime tai, ką daugelis iš mūsų jau jaučia – mes stovime prie naujos, postnacionalinės eros slenksčio, kai europiečiai turi galimybę nebeatsilikti ir tapti tikrais pasaulio lyderiais.

Jei to nepadarysime, Europai kils pavojus pavirsti tuo, dėl ko ji šaiposi iš Jungtinių Amerikos Valstijų: vieta, kur yra geriausios ligoninės ir milijonai žmonių be tinkamo sveikatos draudimo, pažangiausios pasaulio technologijos ir daugybė jomis negalinčių pasinaudoti žmonių, pasaulinio lygio universitetai ir ištisos kartos, įkalintos siauros savo šalies pasaulėžiūros.

Turime suvokti tai, ką visas pasaulis jau pripažino: yra toks dalykas kaip buvimas europiečiu pasauliniu mastu. Skamba ironiškai, bet esame paskutinieji, kurie vis dar abejoja savo politiniu projektu – turbūt pačiu ambicingiausiu per pastaruosius šimtmečius. Mes skundžiamės, kad Europa jos piliečiams yra tik abstrakcija, tačiau dar neišleidome net įstatymų, leidžiančių įsteigti europiečio pasą, vertą šio vardo. Be to, nėra sistemos, kuri leistų kiekvienam europiečiui realiai dalyvauti ES projekte.

Senas žydų posakis byloja: „Jei turite dvi alternatyvas, pasirinkite trečiąją“. Svarbiausia čia yra ne pakeisti Europos gerontokratijas jaunų žmonių diktatūromis. Šis judėjimas turi būti visų, kurie, nepriklausomai nuo amžiaus, pritaria, kad turi įvykti geranoriškas vienos kartos valdžios perdavimas kitai. Jauni ir vyresni žmonės turėtų dirbti kartu, naujais būdais, siekdami sumažinti ankstesnių kartų sukauptą skolą, kurią turės sumokėti mūsų vaikai.

Jaunieji europiečiai anksti gimė ekonominio sunkmečio laikotarpiu ir yra geriau pasiruošę nei vyresnieji pradėti mokėti kelių kartų sukauptas skolas. Jie užaugo turėdami taupyti, todėl skaičiuoti jiems yra įgimta.

Skirtingai nuo mūsų šiandieninių politikų, jie lengvai prisitaiko prie vis greičiau besikeičiančių realijų. Jie turi natūralų polinkį naudoti novatoriškiausias ir ekonomiškiausias technologijas savo tikslams pasiekti.

Demokratinėse šalyse politikai visada siekė išlaikyti pusiausvyrą tarp to, ko žmonės tikisi, ir to, kas iš tikrųjų veikia. Tačiau Europoje politika tapo per daug sukoncentruota ties tuo, kaip kiekviena tauta norėtų, kad pasaulis atrodytų, užuot efektyviai siekusi apčiuopiamų rezultatų. Reikia nustoti ginčytis dėl to, kieno politika galėtų būti geresnė, ir išskirti geriausias Europos praktikas kiekvienoje srityje ir taikyti jas visame žemyne. Ką kiekviena šalis daro geriausiai? Kokie sėkmingi pavyzdžiai gali būti perkelti į kitus kontekstus? Kaip galime išnaudoti bendrą visų Europos tautų patirtį, išteklius ir išbandytus sprendimus?

Europa savaime nepasikeis iki 2014-ųjų Europos Parlamento rinkimų. Tai įvyks tik tada, kai europietiškai mąstantys politikai, kurie kandidatuoja ir yra pakartotinai išrenkami nacionaliniams mandatams, sutiks perduoti daugiau galios tikrai europietiškoms institucijoms.

Atėjo laikas aiškiai pasakyti savo šalių politikams, kad mums nebereikia jų nacionalistinio blefo, ir kad mes, skirtingai nei jie, nebijome tapti nereikšmingi, jei suteiksime ES institucijoms, tokioms kaip Europos Komisija ir Parlamentas, vietą ir galią, kurių jie nusipelno.

Mes turime pasirinkti tarp tinkamo visos Europos tinklo galios ir gausių išteklių suvaldymo ir apatiško leidimo globalizacijai palikti Europos tautas užnugaryje.

Mums reikia nustoti abejoti Europa ir pradėti elgtis kaip europiečiams. Ir pirmas žingsnis –pradėti balsuoti ne kaip Prancūzijos, Vokietijos, Švedijos ar Lietuvos piliečiams, bet kaip europiečiams.

 

Straipsnis pasirodė „The New York Times“,

adaptacija Aldonos Kapačinskaitės www.EuropeansNow.eu.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA