Buvęs prezidentas savo kalbą pradėjo nuo to, kad Lietuvą ir Lenkiją sieja dvi nuostabios kovos, kurias šalys vykdė kartu. Tai dramatiška kova už nepriklausomybę ir politiškai sudėtingas kelias į narystę NATO ir Europos Sąjungoje.
“Dabar visi kartu esame ES. Lenkijoje dauguma laimingi, kad esame ES nariai. Nežinau, kaip Lietuvoje. Sėkmingas Lenkijos pirmininkavimas ES Tarybai ir šiuo metu puikus Lietuvos pirmininkavimas parodo, kad mes esame pakankamai pasiruošę suvaidinti svarbų vaidmenį ES. Kai matau tokį pozityvų paveikslą, man sunku suprasti, kodėl tiek daug problemų iškyla tarp abiejų šalių? Lengviausias atsakymas – matyt todėl, kad aš nebesu Lenkijos prezidentas”, - juokavo A. Kvasnevskis.
Politikas apeliavo į tai, kad su Lietuvos prezidentu Valdu Adamkumi jie buvo geri draugai, todėl buvo lengviau spręsti visus klausimus, ir apgailestavo, kad dabar nėra taip gerai, kaip galėtų būti.
Iš tiesų, tuo metu, kai Lietuvą valdė V. Adamkus, o Lenkiją - A. Kvasnevskis abiejų valstybių santykiai buvo itin draugiški.
“Būdami ES nariais jaučiamės pakankamai saugūs ir kai kuriems politikams naudinga panaudoti senas problemas, konfliktus, stereotipus. Manau, jei žiūrėtume į ateitį, įmanoma rasti iškilusių konfliktų sprendimą. Geriausias patarimas, kurį galėčiau duoti mūsų šalims – gerbti ES standartus.
Pasak jo, ginčai dėl mokyklų, egzaminų, kalbos, gatvių pavadinimų – tai nieko naujo, ko nebūtų kitose ES šalyse. Jo nuomone, lenkų mažuma Lietuvoje – tai šios šalies piliečiai, kurie turi laikytis taisyklių ir būti bendruomenės dalimi, tačiau to paties reikėtų tikėtis ir iš lietuvių mažumos Lenkijoje, kuri didžiuojasi lietuvių kalba, bet turėtų gerbti ir savo antrą Tėvynę.
A.Kvasnevskio teigimu, situacijai gerinti vertėtų pasitelkti įvairias visuomenės grupes, kurios turėtų atlikti švietimo funkciją, kalbėti apie tai, kaip paprasti žmonės mato šias problemas, efektyviau organizuoti dialogą.
“Prie to galėtų prisidėti artistai, mosklininkai, visuomenininkai. Kultūrinis, intelektinis, akademnis švietimas yra labai svarbus. O aš jau nepamenu geros knygos ar filmo apie Lietuvos-Lenkijos santykius. O tokių tikrai galėtų būti”, - svarstė politikas.
Taip pat jis atviravo, kad daug vilčių deda į jauną kartą, kuri jau gali vadintis europiečiais.
A. Kvasnevskis pabrėžė, kad ir efektingo dialogo tarp Lietuvos ir Lenkijos vyriausybių bei autoritetų užtektų, kad galima būtų išspręsti tas problemas, kurios pastaruoju metu buvo eskaluojamos.
Kalbėdamas apie lenkiškų vardų ir pavardžių rašymą, buvęs Lenkijos prezidentas tikino, kad skirtingos raidės – tai ne skirtingų abėcėlių klausimas, todėl lietuviams neturėtų kilti problemų tai priimti.
“Pavyzdžiui, jei norėtume Europos Parlamento pirmininko Martino Schulzo vardą rašyti lenkiškai, tai būtų ne "Sch", o "Sz" (Szulc), ir aš tikiu, kad jam tai nelabai patiktų”, - svarstė politikas.
Pasak jo, normaliems santykiams tarp Lenkijos ir Lietuvos koją kiša ir istoriniai aspektai: kai kurie radikalesni lietuviai apeliuoja į tai, kad Lenkijos vaidmuo Lietuvos istorijoje nėra labai geras, ji buvo okupantė ir pan.
“Šis kontekstas neturi trukdyti priimti protingus sprendimus, nes istorijos pakeisti neįmanoma. Tačiau reikia sukurti geras sąlygas atviram dialogui, kai istoriniai argumentai neturėtų būti naudojami prieš abiejų šalių gerus santykius”, - dėstė savo nuomonę A. Kvasnevskis.
Vienos žurnalistės paklaustas, ar jam yra priimtina lietuvių diskriminacija Vilniaus rajone, kuriame yra daug lenkų, kai nepaisomos taisyklės ir, pavyzdžiui, organizuojamos ekskursijos į Lenkiją, į kurią lietuvių moksleiviai negali patekti ir vežami tik lenkų mokiniai, politikas teigė, kad jam reikėtų daugiau informacijos šiuo jautriu klausimu.
“Jei lenkų mokyklos organizuoja ekskursijas į Lenkiją ir neima lietuvių, tai yra kvaila. Tačiau aš nemanau, kad tai yra pagrindinė mūsų santykių problema”, - atsakė buvęs Lenkijos prezidentas.