Euro zonos krizei pasiekus neregėtas aukštumas, o virš Portugalijos pakibus ekonominės griūties pavojui, EK nurodė Portugalijos vyriausybei imtis atlyginimų karpymų, jei ši nors tikisi didinti konkurencingumą bei sulaukti ekonominio augimo, rašo „Euractiv“.
Vienas pagrindinių Portugalijos eksporto sektorių – avalynės gamintojai – griežtai ignoravo šį patarimą bei rado būdą atsigauti kaip tik padidindamas darbuotojams mokamus atlyginimus.
Tai tik vienas iš P. Legraino knygoje pateikiamų pavyzdžių, skirtų parodyti, kad valdžios atstovai nustatė neteisingą krizės diagnozę bei skyrė neteisingus vaistus šiai ligai gydyti.
P. Legrainas J. M. Barroso patarėjo pareigas ėjo nuo 2011 m. iki šių metų kovo mėn., o tai reiškia, kad jis tapo visų kritinių ES apėmusios krizės momentų liudininku.
„Portugalai ES patarimams pasipriešino ir vietoje to persiorientavo į pasiturinčiuosius klientus“, - rašo P. Legrainas.
„Jie dabar parduoda daugiau kainuojančią dizainerių kurtą avalynę, o jų eksportas, o kartu ir atlyginimų bei darbo vietų skaičius, auga“, - rašo jis. „Šios šalies pavyzdys įrodo, kad krizės sprendimo politika buvo sudaryta netinkamai“, - priduria P. Legrainas.
Neteisinga diagnozė
Nors sunkiausias ES įsiskolinimų krizės periodas po ketverių metų sąmyšio pagaliau liko praeityje, P. Legraino knyga apie tai, kad problemos buvo sprendžiamos netinkamai, vis dar aktuali. Autoriaus manymu, ES šalių narių vadovai bei parlamentų nariai atsakingi už aukštą nedarbo lygį ir visose ES šalyse narėse stebimą ekonominio augimo sulėtėjimą.
Vietoje to, kad pripažintų, jog krizė kilo dėl bankų sektoriaus kaltės, ES šalių narių vadovai sutelkė visą savo dėmesį į pernelyg dideles Graikijos skolas, t.y. vertino problemą labiau kaip fiskalinę, o ne finansinę.
Toks požiūris privertė ES šalių narių parlamentų narius imtis griežtų biudžetinių lėšų karpymo, mokesčių didinimo bei atlyginimų mažinimo tam, kad būtų didinamas konkurencingumas, o eksportas taptų pigesnis.
„Krizė, galėjusi tapti vienijančia jėga, galėjusia paskatinti visas ES šalis nares veikti kartu, vietoje to tapo skaldančia jėga, supriešinusia valstybes skolintojas ir valstybes skolininkes“, - savo knygoje rašo P. Legrainas.
„ES šalyse narės penkiolika milijonų jaunesnių nei 30 m. gyventojų neturi nei darbo, nei išsilavinimo – formuojasi prarastoji karta“, - rašo jis.
Perspektyva išlieka miglota
Nors P. Legrainas pripažįsta, kad Graikija, kurios skolų našta didesnė nei šios šalies BVP, o biudžeto deficitas 2008 m. siekė 6,5 proc. BVP, susidūrė labiau su įsiskolinimų nei su bankų sektoriaus krize, jis teigia, kad ES parinktas problemos sprendimas buvo neteisingas.
Vietoje to, kad iš naujo derėtųsi ar nurašytų didžiąją skolos dalį, EK, Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir Europos centrinis bankas (ECB) ėmėsi dviejų finansinės paramos programų įgyvendinimo, kurių bendra suma viršija 200 mlrd. eurų (apie 691 mlrd. litų). Tai sužlugdė Graikijos ekonomiką bei dar labiau padidino šią šalį slegiančių įsiskolinimų naštą.
Nedarbo lygis Graikijoje siekia 26 proc., o skolos, kaip prognozuojama, gali siekti 170 proc. BVP. Šalyje kyla socialiniai neramumai.
„Graikijos įsiskolinimai turėjo būti restruktūrizuoti dar 2010 m. gegužės mėn.“, - rašo P. Legrainas. „Vietoje to buvo imtasi pasmerktų žlugti griežtų taupymo priemonių, o dabar yra taikoma centralizuota fiskalinės kontrolės sistema, kuri yra lankstesnė bei neatitinka demokratinių principų“, - įsitikinęs autorius.
ES pareigūnai pažymi, jog, kadangi Graikijai, Portugalijai, Airijai ir Kiprui pritaikytos gelbėjimo programos buvo griežtai administruojamos, jos padėjo stabilizuoti krizę šiose keturiose valstybėse, kurios jau rodo atsigavimo ženklus.
Airija sėkmingai išėjo iš šios programos, o Portugalija ketina tai padaryti artimiausiais mėnesiais. Kipras sėkmingai siekia iškeltų tikslų, o Graikija gali pasigirti daug sveikesniu nei buvo tikėtasi pertekliniu biudžetu.
Jau anksčiau keletą knygų globalizacijos teikiamų privalumų bei liberalesnės imigracijos politikos poreikio temomis parašęs P. Legrainas linkęs manyti, kad ES būtų atsigavusi daug greičiau, jei laiku būtų nustatyta teisinga diagnozė.
Be to, vertėjo imtis gilių bankų sektoriaus problemų sprendimo, o ne griebtis griežtų taupymo priemonių, dėl kurių šiuo metu daugelis vertina bendrą valiutą kaip sadomazochistinį įrankį.
Proeuropietiškų pažiūrų ekonomistas P. Legrainas vis dėlto prognozuoja niūras perspektyvas ES, jei ši nesiims radikalių priemonių produktyvumo bei demokratiškumo didinimui. Ypatingai didelį nerimą jam kelia bendros valiutos likimas.
„ES išgyvens, tačiau, manau, euro zona galiausiai gali iširti“, - samprotauja knygos autorius. „Mano manymu, įtikinamiausias scenarijus būtų toks: euro zonos laukia Japoniją primenantis stagnacijos ir defliacijos periodas“, - ateities prognozėmis dalinasi P. Legrainas.