Jos netgi suteikia seksualinį pasitenkinimą dešimtims tūkstančių europiečių vyrų, nors mus ši žinia šokiruoja. Prekybos žmonėmis aukos yra visur.

Kai kurie dalykai nesikeičia niekada. Kaip rašo „Euobserver“, niekas nėra taip stipriai nukentėjęs nuo šiuolaikinės vergovės kaip afrikietės. Dažnai našta joms užkraunama nuo pat gimimo: draugai, kaimynai ar šeimos nariai įkalba jas atvykti į Europą, kur jos tikisi uždirbti pakankamai pinigų tam, kad gimtinėje įsigytų būstą ir iš karto būtų labiau įvertintos savo bendruomenėje. Tačiau tai, kas jų laukia svečioje šalyje, yra kur kas pavojingiau nei bedarbystė ir nelygybė prieš vyriškos lyties šeimos narius. Tokia yra ir Viktorijos istorija.

Prieš kelerius metus krikščioniškos labdaros organizacijos darbuotojai ją rado Stokholmo raudonųjų žibintų kvartale. Į Švediją ji pateko per Italiją ir Vokietiją, padedama nepažįstamojo, su kuriuo susipažino Pietų Europoje. Ant merginos kūno matėsi sumušimo žymės, ji buvo penktą mėnesį nėščia.

Viktorijos istorijos pradžia tokia pat kaip ir milijonų imigrantų visame pasaulyje.

Po neilgai trukusio romano ji susižadėjo su savo vaikinu Tomu ir pažindinosi su kitais Tomo šeimos nariais. Jis pasiūlė persikelti į Europą. Šis pasiūlymas nuskambėjo merginai įtikinamai: Tomo sesuo Theresa jau gyveno Italijoje, Viktorija galėtų šiek tiek užsidirbti prižiūrėdama Theresos vaiką bei darbuodamasi jos kirpykloje. Tomas buvo nusiteikęs ambicingai ir ketino Italijoje susirasti darbą, nes galimybių ten matė kur kas daugiau. Viktoriją toks planas sužavėjo.
„Man Europa buvo auksas“, - pasakojo ji.

Tačiau Viktorijos europietiškasis nuotykis pasisuko visiškai ne taip, kaip buvo planuota. Nerimą kėlė kelionės planavimas, dokumentų tvarkymas ir ne vieną mėnesį trukęs jų laukimas. Išvykimo data buvo nuolat atidėliojama.

Vieną naktį jos sužadėtinis ją išprievartavo. Viktorijai gėdijosi kam nors apie tai pasisakytų. Tuo metu ji dar nežinojo, kad tai buvo įprastas prekeivių žmonėmis elgesio modelis tam, kad į savo nusikalstamą veiką įtrauktų naujas merginas ir jas paverstų paklusnesnėmis.

Kai galiausiai ji atvyko į Italiją, iliuzijos buvo visiškai sugriautos.

Nebuvo jokios kirpyklos, jokio sesers vaiko. „Nuo rytojaus vakaro pradėsi dirbti gatvėje prostitute“, - pasakė Tomo sesuo.

„Negalėjau tuo patikėti. Negi svainė galėtų norėti, kad jos brolio žmona miegotų su daugybe vyrų?“, - baisėjosi Viktorija.

Situacija buvo pernelyg absurdiška. Theresa į Viktorijos šoko būseną reagavo piktai. Jos įsitikinimu, situacija keista nebuvo. Ji teigė, kad vyrai parduoda savo žmonas, o tėvai verčia užsiimti prostitucija savo vaikus.

„Tada ji nukirpo man plaukus, išrengė, nufotografavo, dienos metu buvau įkalinta, mane išleisdavo tik naktį tam, kad aptarnaučiau vyrus butuose, gatvėje, viešbučiuose, metro. Tam, kad išsilaisvinčiau, turėjau grąžinti skolą, kurią, jų teigimu, buvau jiems skolinga už kelionę iš Nigerijos – 50 tūkst. eurų (172 640 litų). Jei mėginčiau pabėgti ar kam nors pasiskųsti, jie pakenktų mano šeimai“, - savo liūdną istoriją pasakojo Viktorija.

Tuo metu Viktorijai buvo suėję vos 17 metų.

Theresa visur turėjo savo informatorių. Sistema tokia pati visoje Europoje. Sąvadautojai ir jų padėjėjai reguliariai tikrina, ar merginos savo vietose. Jie kursto jas vieną prieš kitą, pagirdami skundikes. Kai kurios merginos bando pagalbos prašyti savo klientų, tačiau tai rizikingas kelias. Tačiau kai kurie klientai pasigaili merginų ir, padedami kovos su prekyba žmonėmis grupėmis, padeda joms kurti sudėtingus pabėgimo planus.

Kiti nuperka joms maisto ir duoda papildomų pinigų. Tačiau daugelis tik pasinaudoja į neviltį puolusiomis moterimis.

„Kartą mėginau pabėgti. Sutikau vaikiną ir pasakiau jam, kad man reikia į oro uostą. Jis sutiko man padėti, tačiau vietoje to nuvežė į savo namus ir pareikalavo su juo permiegoti“, - guodėsi mergina.
Jai atsisakius tai padaryti, paryčiais jis paprasčiausiai išmetė ją atgal į gatvę .

„Neturėjau nei maisto, nei vandens, nei drabužių, kuriuos galėčiau persirengti. Buvau labai alkana. Negalėjau su niekuo bendrauti, ilgai vaikščiojau pirmyn atgal, kol pagaliau radau vietą, kurioje gyvenau. Tomo sesuo ant manęs labai pyko, nes jai nepaskambinau, tačiau ji buvo atėmusi mano mobilųjį telefoną, o aš nežinojau, kaip naudotis viešuoju“, - pasakojo Viktorija.

Viktorija greitai pamiršo apie šį nutikimą, tačiau tik ne Theresa.
Prekyba žmonėmis užsiimantys asmenys taiko galingą psichologinį smurtą prieš savo aukas.

„Prieš išvykstant iš Nigerijos, jie nusiveda merginą į vudu apeigas, kur ji prisiekia ir pasižada niekada nieko nedaryti prieš jų valią. Tai suteikia šiems asmenims galią ją valdyti. Jie nusiveda merginą į vietas, kur atliekami aukojimai, verčia ją aukoti vis dar pulsuojančią gyvūno širdį bei prisiekti, kad visada jiems paklus“, - savo pasakojimą tęsia Viktorija.

Po šių apeigų nebereikia jokių fizinį kūną pančiojančių grandinių, nes pavergtoms merginoms nuolat primenama apie joms ir jų artimiesiems gresiantį pavojų, net jei tas pavojus sukurtas tik tam, kad jos būtų priverstos paklusti.

Taip įvyko ir Viktorijos atveju: ji buvo izoliuota nuo pasaulio svetimoje šalyje, apsupta vyrų ir moterų, kurie planavo ją parduoti kuo daugiau kartų, kol ji neišvengiamai fiziškai ar psichiškai palūžtų.

Tačiau kartą Viktorija sulaukė skambučio.

Jai buvo pranešta, kad jos tėvas nebegyvas.

Tą dieną Viktorija pasiklydo mėgindama rasti kelią namo. Theresa paskambino Viktorijos tėvams tam, kad pasakytų, jog mergina pabėgo. Mirties nuosprendis jos tėvui buvo įvykdytas tuojau pat.

Švedijos labdaros organizacija padėjusi Viktorijai iš naujo grįžti į gyvenimą patvirtino, kad buvo įvykdyta žmogžudystė.

Socialinio darbuotojo teigimu, prekyba žmonėmis užsiimantys asmenys yra silpni.

„Tačiau moterys, kurios buvo į tai įtrauktos, yra labai stiprios. Jos patyrė pragarą žemėje, tačiau sugebėjo grįžti į gyvenimą.“

Viktorija norėtų, kad ją taip stipriai nuskriaudę asmenys sulauktų griežtos bausmės. Šiandieną ji dirba ir mokosi nepaisant kiekvieną dieną ją kankinančių prisiminimų. Ką ji prisimena? Ji negali pamiršti, kai buvo išprievartauta Lagose, negali palaidoti prisiminimų apie tai, kaip buvo mušama sąvadautojų.

Taip pat mergina prisimena klientus. „Švedai kartais nori paprasčiausiai pakalbėti, tuo tarpu italai daug žiauresni“, - pasakojo ji.

Kalbėdami apie šviesesnę merginos ateitį Skandinavijoje ir nėštumą, kurį buvo jau per vėlu nutraukti, Viktorijos akys ima spindėti.

„Mano vaikas – tai vienintelis žmogus, kuris besąlygiškai mane myli“, - negalėdama nuslėpti džiaugsmo patikina Viktorija.